potencija

poteñcija (lot. potentia – jėga, galia), filosofijos sąvoka, reiškianti galimybę, gebą, galią. Scholastinė vidurinių amžių filosofija (Tomas Akvinietis ir kiti), remdamasi Aristoteliu, potenciją traktavo kaip tikrovės galimybę, polinkį ką nors įgyvendinti, skirtingą nuo šio įgyvendinimo ir pačios tikrovės. Potenciją siejo su materija. Kiekviena ontologinė esamybė (Dievo kūrinys) yra tarp potencijos ir akto, dėl potencijos nuolat realizuojasi (kinta). Grynasis aktas (lot. actus purus) pats savyje yra tik Dievas. Begalinė Dievo valios galia baigtinio pasaulio atžvilgiu taip pat vadinama absoliučia potencija. F. W. J. Schellingo filosofijoje potencija yra gamtos formų kylančios raidos dinaminės pakopos ir atitinkamos absoliuto savęs diferenciacijos pakopos.