Potenza (Potencà), miestas Italijos pietuose, į pietryčius nuo Neapolio, Pietų Apeninų kalnuose; Bazilikatos srities ir Potenzos provincijos centras.
64 100 gyventojų (2024).
Potenza įsikūrusi Basento upės (teka į Taranto įlanką) slėnyje, 819 m aukštyje.
Pro Potenzą eina Neapolio–Taranto geležinkelis ir automobilių magistralė.
Mašinų (elektros variklių) gamyba, statybinių medžiagų, medienos apdirbimo, siuvimo, maisto (vyno, sūrių) pramonė. Potenzos apylinkėse auginama alyvmedžiai, citrinmedžiai, vynmedžiai, gėlės, veisiamos avys ir ožkos. Archeologijos muziejus. Pinakoteka. Bibliotekos. Teatrai.
Architektūra
Išliko miesto gynybinės sienos treji vartai: Šv. Jono, Šv. Luko, Šv. Gerardo, pilies bokštas Torre Guevara (dabar jame parodų salės). Šv. Gerardo katedra (12 a., renovuota 18 a., išliko gotikinė apsidė, fasade – rozetė), bažnyčios – romaninė Šv. Mykolo (11–12 a.), Šv. Pranciškaus (1274, portalas ir varpinė, 15 a.), Santa Maria del Sepolcro. Rūmai Palazzo Loffredo (17 a., dabar juose Nacionalinis Bazilikatos archeologijos muziejus, pavadintas rumunų ir italų archeologo Dinu Adameşteanu vardu).
Istorija
Įkurta ikiistoriniais laikais, manoma, graikų. Antikos laikais Potenza (tada vadinta Potencija, lotyniškai Potentia) galėjo būti žemiau ir apie 10 km piečiau nei naujųjų laikų miestas, stovėjo svarbių kelių susikirtimo vietoje.
4 a. pr. Kr. miestą prisijungė Roma. 6 a. Potenza atiteko langobardų valdomai Benevento kunigaikštystei. Nuo 12 a. vyskupijos centras.
1273, 1694 ir 1846 Potenzą sugriovė žemės drebėjimas.
1799 Potenza buvo vienas pirmųjų miestų, parėmusių sukilėlius, kurie Neapolio karalystę paskelbė respublika. 1806 miestą užėmė Prancūzijos kariuomenė.
19 a. pirmoje pusėje Potenza − vienas pasipriešinimo Burbonų valdžiai centrų, 1848 ir 1860 buvo sukilęs.
Per II pasaulinį karą Sąjungininkų smarkiai bombarduotas, daugiausia sugriauta civilinės paskirties objektų. Vėliau miestas atstatytas.
2271