póteriai (lenk. pacierz < lot. Pater noster – Tėve mūsų), krikščionių maldos, kalbamos individualiai, dažniausiai ryte ir vakare. Katalikų poteriai pradedami kalbėti persižegnojus (kryžiaus ženklas), po to kalbama Viešpaties malda (Tėve mūsų), Angelo pasveikinimas (Sveika, Marija), Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimas (Garbė Dievui), Apaštalų simbolis (Tikiu Dievą Tėvą). Kartais šios maldos papildomos ir kalbama Viešpaties angelas, malda už mirusiuosius (Amžinąjį atilsį). Poteriams t. p. priskiriama: svarbiausios katekizmo tiesos, Švenčiausiojo Sakramento pagarbinimas, Dešimt Dievo įsakymų, Bažnyčios įsakymai, sakramentai, didžiosios nuodėmės, atgailos dalys, svarbiausios tikėjimo tiesos, dorybės, Tikėjimo, vilties, meilės ir gailesčio aktai ir kita. Poterių maldos baigiamos žodeliu amen. Šiomis maldomis glaustai išreiškiamos krikščionių tikėjimo tiesos, todėl jos yra svarbios katechezei. Įprastinės maldos su priedais vadinamos didžiaisiais poteriais, be priedų – poterėliais. Poterius kiekvienas tikintysis turi mokėti mintinai ir dažnai juos kalbėti, ypač rytais ir vakarais.
Z. Zinkevičiaus nuomone, poteriai (pirmiausia žegnonė) į lietuvių kalbą iš vokiečių kalbos buvo išversti 13 a. pranciškonų; šiuo vertimu buvo naudojamasi iki 1387. 14–15 a. poterių kalba gerokai kito. Seniausi išlikę lietuviški poteriai yra įrašyti 1503 Strasbūre spausdintos lotyniškos knygos Tractatus sacerdotalis paskutiniame puslapyje (1962 surastas Vilniaus universiteto bibliotekoje). Šį tekstą sudaro: Viešpaties malda, Angelo pasveikinimas ir Tikėjimo išpažinimas. Kalbininkai (Z. Zinkevičius ir kiti) spėja, kad poteriai įrašyti vėliau nei išspausdinta knyga – 16 a. 1 ketvirtyje.
Vėliau poterius imta spausdinti katekizme, Liturginiame maldyne (Vilnius 1968 52007).
Z. Zinkevičius Lietuvių poteriai: Kalbos mokslo studija Vilnius 2000.
2245