Poyntingo ir Robertsono reiškinys (Pòintingo ir Ròbertsono reiškinỹs), tarpplanetinių dulkelių orbitinio greičio mažėjimas dėl Saulės šviesos slėgio. Iš greitai judančio objekto Saulė atrodo truputį pasislinkusi objekto judėjimo kryptimi (dėl šviesos aberacijos reiškinio). Todėl atsiranda slėgio jėgos dedamoji, priešinga dulkelės greičio krypčiai. Stabdoma dulkelė pamažu spirale artėja prie Saulės ir krinta į ją. Greičiau nukrenta mažesnės ir retesnės dulkelės, pvz., 20 μm dydžio geležies dalelė nuo Žemės iki Saulės juda spirale apie 50 000 metų. Didelių kūnų orbitiniam judėjimui šviesos slėgis praktiškai neturi įtakos. Jei dulkelė mažesnė nei 1 μm, šviesos slėgis pranoksta Saulės traukos jėgą ir ji spirale tolsta nuo jos.
Dulkelių artėjimo prie Saulės hipotezę 1903 iškėlė J. H. Poyntingas, ją 1937 pagrindė Howardas Percyʼis Robertsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos).
906