pozicinė gynyba

pozcinė gynýba, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos kariuomenių gynybos rūšis, kurios tikslas – tvirtas ir ilgalaikis užimamų ruožų (rajonų) gynimas. Būdinga ištisinis (labai platus) gynybos frontas, didelė gynybos giluma; vietovė gerai įrengiama inžineriniu atžvilgiu, dažniausiai būna žiedinė, pagrindinės pajėgos sutelkiamos pirmajame ešelone. Pirmą kartą buvo panaudota per Krymo karą (1853–56). Pozicinė gynyba naudota iki II pasaulinio karo pabaigos. NATO kariuomenėse pozicinė gynyba maždaug atitinka rajono gynybą. Nuo 20 a. 9 dešimtmečio pabaigos SSRS ir Rusijos kariuomenės statutuose skiriama pozicinė ir manevrinė gynyba. Manevrinės gynybos tikslas sunaikinti puolantį priešą, išsaugoti pajėgas ir laimėti laiko traukiantis į teritorijos gilumą; dažniausiai naudojama, kai nepakanka jėgų pozicinei gynybai. NATO kariuomenėse atitinka mobiliąją gynybą.