pozitrònis, nestabili susijusių pozitrono ir elektrono sistema. Panašus į vandenilio atomą, kuriame protonas pakeistas pozitronu. Žymima e + e– arba Ps. Susidaro mažos energijos pozitronui susidūrus su atomu ir pagavus jo elektroną. Masė lygi dviem elektrono masėms, skersmuo 0,106 nm (du vandenilio atomo skersmenys), jonizacijos energija 6,77 eV (pusė vandenilio atomo jonizacijos energijos). Pagal elektrono ir pozitrono sukinių būseną skiriamas parapozitronis (p‑Ps; sukiniai antilygiagretūs: atstojamasis sukinys S = 0) ir ortopozitronis (o‑Ps; sukiniai lygiagretūs: atstojamasis sukinys S = 1). Laisvojo p‑Ps elektronas ir pozitronas anihiliuoja į du γ kvantus per 0,1244 ns, o‑Ps anihiliuoja į tris γ kvantus per 142,05 ns. Kitaip negu eksitonas pozitronis yra reali dalelė, pernešanti krūvį ir masę. Pozitronis naudojamas kaip žymėtasis atomas. Laisvojo ir medžiagoje esančio pozitronio savybės ir gyvavimo trukmė skiriasi; tai leidžia tirti vandenilio atomo sukeltas chemines reakcijas, kurių trukmė artima pozitronio gyvavimo trukmei, difuziją, fazinius virsmus ir kitas fizikines ir chemines medžiagų savybes. Pozitronis kaip ir miuonis yra grynai leptoninė dalelė, todėl jos gyvavimo trukmės ir energijos šuolių matavimai svarbūs kvantinėje elektrodinamikoje.
Pozitronio hipotezę 1932 iškėlė C. D. Andersonas, pozitronį 1951 atrado Martinas Deutschas (Jungtinės Amerikos Valstijos). Dipozitronio Ps2 hipotezę (du pozitronio atomai, sudarantys dviatomę molekulę) 1946 iškėlė J. A. Wheeleris, jį 2007 atrado Davidas Cassidy ir Allenas Millsas (abu Jungtinės Amerikos Valstijos).
319