pozitỹvas (vok. Positiv < lot. positus – padėtas, pastatytas), muzikos instrumentas – klavišinis pučiamasis aerofonas. Maži, vieno manualo, dažniausiai kilnojami vargonai.
Sandara, paplitimas
Pozityvas gali būti spintos, t. p. skrynelės pavidalo, pastatomas ant grindų arba ant stalo. Manoma, kad vienas būtinų pozityvo bruožų – chromatinė oro skirstymo dėžė ir tiesioginis (be skirstymo lentos) klavišų sujungimas su vožtuvais. Dumples dumia pats vargonininkas kojomis arba jo padėjėjas (kalkantas). Ryškios ribos tarp pozityvo ir vargonų nėra.
Europoje labiausiai buvo paplitę 16–17 amžiuje. Jais grota bažnyčiose, teatruose, didikų rūmuose, mažesni pozityvai būdavo nešami procesijose (portatyvas). Šiuo metu paplitę skrynios pavidalo pozityvai, daugiausia naudojami senosios muzikos ansambliuose.
Pozityvai Lietuvoje
pozityvas Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje (padirbtas 18 a. pabaigoje Karaliaučiuje)
Lietuvoje pirmą kartą pozityvas paminėtas 1510 (tuomet jis buvo dirbamas Vilniaus katedrai). 16 a. pradžioje pozityvų buvo bažnyčiose, didikų rūmuose. Jurgiui Radvilai pozityvą su pedalais padirbo vilnietis meistras U. Neidenbergas. 1618 Kristupui Radvilai du kabinetinius pozityvus dirbo Rygos meistras M. Wendtas. 17–18 a. Lietuvos bažnyčiose pozityvas buvo įprastas instrumentas. Pozityvu būdavo vadinami maži vargonai. Dažnai šaltiniuose rašoma vargonai arba pozityvas, lotyniškuose tekstuose dažniausiai minimi vargonai (organo), lenkiškai čia pat vadinami pozityvu. Lietuvos bažnyčiose (daugelyje išliko) buvo statomi iki 19 a. vidurio. Ryškiausi istoriniai pozityvai: Kretingos pranciškonų bažnyčioje (dirbtas 17 a. pabaigoje?, perstatytas 1844; seniausi datuoti vargonai Lietuvoje), Adakave (18 a. pabaiga, spėjama, A. G. Casparini darbo), Telšiuose (1826), kabinetinis pozityvas Gegužinėje (dabar Kaišiadorių rajonas; 19 a. pradžia). Naują pozityvą įsigijo Valdovų rūmai Vilniuje (2010 padirbtas Ugālės vargonų dirbtuvėje Latvijoje).
L: R. Gučas Lietuvos vargonai Vilnius 2009.
2909