pozityvióji téisė, teisės normų, kurias nustato ar sankcionuoja valstybės institucijos, sistema. Pozityvioji teisė skiriasi nuo prigimtinės teisės (prigimtinės teisės teorija), paprotinės teisės ir kitų teisių tuo, kad ją kuria tik valstybės institucijos. Jai būdinga formalus apibrėžtumas (visada išreiškiama tam tikromis normomis, įtvirtintomis įstatymuose ir kituose teisės šaltiniuose), visuotinis privalomumas (pozityviosios teisės vertybiniai aspektai neturi įtakos jos galiojimui – net ir doriniu požiūriu neteisinga teisė vis tiek yra privaloma). Prireikus pozityvioji teisė garantuojama valstybės poveikio priemonėmis. Norint pagrįsti neginčijamą pozityviosios teisės viršenybę kuriamos valstybės suvereniteto teorijos, ieškoma autoriteto, kuris pateisintų suvereno valdžią. Demokratinėse visuomenėse siekiama, kad pozityvioji teisė neprieštarautų nusistovėjusiai visuomeninei santvarkai. Pozityvioji teisė ir pigimtinė teisė didžiąja dalimi sutampa. Prigimtinės teisės idėjos egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar yra kaip nors aprašytos, bet joms dažniausiai suteikiama įstatymo forma, taip pozityviosios teisės normos tampa prigimtinių teisių įforminimu, pavyzdžiui, žmogaus teisių ir laisvių, kurios laikomos prigimtinėmis, įtvirtinimas valstybių pagrindiniuose įstatymuose.
Dar senovės Romos teisininkai pozityviosios teisės normas skirstė į 2 grupes: viešąją teisę (nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja tam tikrų asmenų santykius su valstybės institucijomis, susivienijimais, bendruomenėmis ir kitais viešaisiais junginiais, gina valstybės interesus; pavyzdžiui, konstitucinė, administracinė, finansų, baudžiamoji, tarptautinė viešoji teisė) ir privatinę teisę (reglamentuoja privačių asmenų santykius, jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais; pavyzdžiui, civilinė, darbo, ekologinė, tarptautinė privatinė teisė).