pozityvzmas (pranc. positivisme < positif – paremtas faktais), filosofijos kryptis, teigianti, kad visos tikros žinios remiasi patyrimo duomenimis.
Samprata ir raida
Mokslinį žinojimą sudaro faktų ryšius nurodantys teiginiai ir grynosios matematikos bei logikos ryšių išraiškos; filosofija taiko tik mokslo metodus, jos tikslas yra rasti visų mokslų pagrindinius principus ir pritaikyti juos žmogaus veiklai. Pozityvizmo terminą pirmasis pavartojo C. de Saint-Simonas moksliniam metodui ir jo taikymui filosofijoje įvardyti. Pozityvizmo vienas pradininkų ir svarbiausias atstovas yra A. Comte’as. Pozityvizmo raida skirstoma į pirmąjį, arba klasikinį, pozityvizmą (19 a. vidurys); empiriokriticizmą, arba antrąjį pozityvizmą (19 a. pabaiga, E. Machas, R. Avenarius ir kiti); trečiąjį pozityvizmą, arba neopozityvizmą (20 a. pirmos pusės loginis atomizmas ir loginis pozityvizmas, arba loginis empirizmas); postpozityvizmą (20 a. antra pusė). Pirmasis pozityvizmo etapas skiriamas į socialinį ir evoliucinį pozityvizmą.
A. Comte’o pozityvistinė filosofija
A. Comte’as teigė, kad žmogaus dvasia tyrinėdama nuosekliai naudojasi mąstymo 3 metodais (teologiniu, metafiziniu ir pozityviuoju), sukuriančiais atitinkamas viena kitą šalinančias pažiūrų į reiškinių visybę sistemas. Teologinėje būsenoje įsivaizduojama, kad reiškinius sukelia antgamtiniai veiksniai. Metafizinėje būsenoje šie veiksniai pakeičiami abstrakčiomis esmėmis. Pozityviojoje būsenoje siekiama pažinti tikruosius reiškinių dėsnius, t. y. nekintamus jų sekos ir panašumo santykius. Savo filosofiją A. Comte’as vadino pozityviąja pabrėždamas, kad atsisako tradicinių filosofijos problemų ir siekia sujungti į bendrą sistemą visas žinias. Pozityvi yra tik duotybė – stebėjimas ir patyrimas; reikia atsisakyti visko, kas tiesiogiai nepatiriama ir nesuvokiama. A. Comte’ui, iš dalies ir visam pozityvizmui, būdinga antipsichologinė nuostata – žmonės nieko nežino apie psichinius faktus, nes vienu metu negali būti pažinimo objektai ir subjektai. Patyrimo turinys turi būti apdorojamas, nustatomi pastovūs faktų ryšiai arba dėsniai, kurie lemia reiškinius. Remdamasis dėsniais mokslas gali numatyti naujus ir atskleisti nežinomus dabarties faktus. Iš stebėjimo faktų išvesti universalius dėsnius įmanoma tik indukcijos būdu. Metafizines, metodologines, logikos ir psichologijos problemas A. Comte’as laikė atitrūkusiomis nuo faktų, todėl nereikalingomis. Vienintelis filosofijos uždavinys – tapti mokslus klasifikuojančia teorija. Klasifikacijos pagrindas yra mokslų sudėtingumo ir bendrumo laipsnis. Skiriami 6 svarbiausi mokslai – matematika, astronomija, fizika, chemija, biologija, sociologija. Mokslas, siekdamas visus reiškinius sujungti į vientisą pasaulio vaizdą, formuoja bendrą pasaulėvaizdį, kuris yra sužmogintas pasaulio vaizdas. Jo pagrindai glūdi ne pasaulio savybėse, bet žmogaus poreikiuose.
Socialinis pozityvizmas
Socialinio pozityvizmo idėjas plėtojo C. de Saint-Simonas, teigęs, kad gyvenamojo laikotarpio svarbiausias bruožas yra mokslo pažanga, griaunanti teologines ir metafizines pažiūras. Visuomenė šiuo laikotarpiu gali pasiekti vienybę ir tvarką dvasine galia – mokslu – ir nauja pasaulietine galia – pramonine gamyba. A. Comte’as manė, kad pažanga yra būtinas istorijos dėsnis. Žmonijos išmintis neklystamai vadovauja pažangos vyksmui. Pažangą vainikuoja sociokratija – nauja socialinė tvarka, pagrįsta mokslu ir humanizmo religija, kuriai vadovauja pozityviųjų filosofų bendruomenė. Didžiojoje Britanijoje panašias idėjas skelbė J. Benthamas ir J. S. Millis. Jie, tęsdami anglų švietėjų empirikų tradiciją, siekė taip pertvarkyti dvasinius mokslus, kad šie, kaip ir gamtos mokslai, būtų pagrįsti faktais. Etika, anot J. Benthamo, turi tapti tiksliuoju mokslu. Mąstymas pagrįstas asociacijomis, paklūstančiomis tiksliam dėsniui, kurio sudedamieji elementai yra pojūčiai, interpretuojami kaip galutiniai mąstymo faktai. Išsiaiškinus, kokie motyvai ir taisyklės lemia žmogaus elgesį, būtų galima valdyti žmogiškąjį veikimą taip, kaip tvarkoma ir valdoma gamta žinant jos priežastinius dėsnius. J. Benthamo etikos teorija vadinama utilitarizmu. Poelgio gerumą ar blogumą lemia padarinių dorovinė kokybė, bet ne tikslas. Naudos principas J. Benthamui kartu yra ir socialinis principas. Vadinamojoje dorovinėje apskaitoje svarbu ne tik veikiančiojo žmogaus laimė, bet ir laimė visų, kurie su tuo poelgiu susiję.
Evoliucinis pozityvizmas
Evoliucinio pozityvizmo atstovas H. Spenceris gyvenimą, dvasią ir visuomenę interpretavo materijos, judėjimo ir jėgos kategorijomis. Evoliucijoje svarbiausi yra integracijos ir diferenciacijos dėsniai, ji vyksta dėl kūnus sudarančių dalelių nuolatinio judėjimo ir jungimosi, kartu slopstant judėjimui, ir išsiskyrimo, kartu spartėjant judėjimui. Vystymąsi H. Spenceris suprato kaip mechaninių jėgų veikimo rezultatą, bet manė, kad vystymasis labiausiai ryškus organiniame pasaulyje. Tais pačiais dėsniais H. Spenceris aiškino ir etikos formavimąsi. Žmonės elgiasi taip, kad galėtų geriausiu būdu išgyventi. Egzistuoja tik gamtos, o ne specialūs visuomenės dėsniai, todėl etikos principai gali glūdėti tik gamtos dėsniuose. Kova už būvį yra etikos pagrindas. Dora ir moralu yra tai, ko reikalauja gyvenimo raida. Evoliucinio pozityvizmo pažangos idėją plėtojo fizika, biologija (Ch. R. Darwinas), geologija (Ch. Lyellis) ir kiti gamtos mokslai. Jie sudarė prielaidas visos tikrovės (nuo kosminių ūkų iki žmonijos ir jos istorijos) savaiminio ir būtino vystymosi idėjai susiklostyti. Pozityvizmas t. p. turėjo įtakos analitinei filosofijai, sociologijai, psichologijai, istoriografijai, menams (daugiausia architektūrai, dailei, literatūrai).
E. Nekrašas Loginis empirizmas ir mokslo metodologija: Tikimybės ir indukcijos problema Vilnius 1979; J. S. Mill Utilitarizmas Vilnius 2005; W. M. Simon European Positivism in the Nineteenth Century Ithaca 1963; A. Comte Cours de philosophie positive 2 vol. Paris 1975.
1151