Poznanės didžioji kunigaikštystė

Poznãnės didžióji kunigaikštỹstė (vok. Grossherzogtum Posen), Prūsijos karalystės autonominė provincija, sukurta Vienos kongreso 1815 nutarimu iš Varšuvos kunigaikštystės vakarų dalies. Plotas 28 900 km² (teritorija buvo padalyta į Poznanės ir Bydgoszcziaus apygardas), 1815 turėjo 800 000, 1848 – 1,35 mln. gyventojų. 1816 lenkai sudarė 66 % Poznanės didžiosios kunigaikštystės gyventojų. Kunigaikštystės statusas mažai skyrėsi nuo kitų Prūsijos provincijų (Poznanės didžiosios kunigaikštystės valdovas buvo Prūsijos karalius), bet ji turėjo tam tikrą savivaldą – vietininką (juo iki 1831 buvo su Hohencolernais susigiminiavęs A. H. Radvila), 1824 sušauktą seimą, seimelius; žadėta sukurti ir lenkų kariuomenę. Tiesa, vietininkas turėjo mažai įgaliojimų – atliko daugiau reprezentacines funkcijas (iš tiesų valdė Berlyne skiriamas valdininkas – vyriausiasis pirmininkas), o seimas buvo tik patariamoji institucija. Po 1830–31 sukilimo Poznanės didžiosios kunigaikštystės vietininko pareigos buvo panaikintos, kunigaikštystę imta smarkiau vokietinti (1832 vokiečių kalba įvesta įstaigose, nuo 1842 šia kalba mokyta pradžios mokyklose; aukštosiose mokyklose jau ir anksčiau dėstyta vokiškai). Po 1848 Poznanės sukilimo diduma kunigaikštystės žemių prijungta prie Prūsijos, kitas jos žemes oficialiai imta vadinti Poznanės provincija, bet Poznanės didžiojo kunigaikščio titulas iki pat 1918 buvo Prūsijos karaliaus titulo dalis. Po 1918–19 Poznanės sukilimo dauguma buvusių kunigaikštystės žemių grąžinta Lenkijai.