Poznãnės istòrija. Vienas seniausių Lenkijos miestų. Jo pradžia – 8 ar 9 a. Wartos dešiniajame krante susikūrusi nedidelė gyvenvietė. 10 a. pastatyti mediniai įtvirtinimai. 10–11 a. Poznanė buvo viena Piastų kunigaikščių rezidencijų. Nuo 968 – pirmosios Lenkijos vyskupijos centras. Nuo 1138 – dalinės kunigaikštystės sostinė. Viduriniais amžiais Poznanėje plėtota prekyba ir amatai (gelumbės audimas, odos, metalo apdirbimas ir kita). Miesto teisės nuo 1253. Nuo 13 a. Didžiosios Lenkijos politinis ir administracinis, nuo 14 a. vaivadijos centras. 13 a. susidarė didelė žydų bendruomenė (20 % miesto gyventojų). 15–16 a. kultūros centras (1519 įsteigta vadinamoji Lubrańskio akademija, 1576 – spaustuvė, 1571 – jėzuitų kolegija). 16 a. plito reformacija. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje Poznanė turėjo 20 000 gyventojų (ketvirtas pagal dydį Lenkijos miestas). Dėl 17–18 a. karų smuko. 1793 atiteko Prūsijai. 1806 Poznanę užėmė Prancūzijos kariuomenė. 1807–15 priklausė Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 – vėl Prūsijai. Buvo Poznanės didžiosios kunigaikštystės sostinė, nuo 1848 Poznanės provincijos centras. Miesto gyventojai dalyvavo 1848 Poznanės sukilime. Nuo 19 a. pramonės ir kultūros centras (9–10 dešimtmetyje išleistos 4 lietuviškos knygos). Po 1918–19 Poznanės sukilimo buvo grąžinta Lenkijai. 20 a. vėl sparčiai plėtėsi: 1910 turėjo 157 000, 1939 – 272 000, 1979 – 536 000 gyventojų. Per II pasaulinį karą 1939–45 prijungta prie Vokietijos. Veikė keliolika priverstinio darbo stovyklų, prancūzų, britų, sovietų, italų karo belaisvių stovykla. Dėl karo veiksmų sugriauta apie 55 % Poznanės pastatų. 1956 06 28–30 vyko visuotinis streikas ir masinės demonstracijos, brutaliai numalšintos kariuomenės ir milicijos (Poznanės darbininkų sukilimas). Nuo 1918 Poznanė – vėl vaivadijos centras.
-Poznanė