Poznãnės sukilmas, Didžiõsios Lénkijos sukilmas, Poznanės didžiosios kunigaikštystės lenkų sukilimas prieš Prūsijos valdžią 1848. Jam įtakos turėjo 1848 Tautų pavasaris – revoliucijos Prancūzijoje ir Vokietijoje. Sužinojus, kad Berlyne kilo revoliucija, 1848 03 20 sudarytas Poznanės tautinis komitetas pasiuntė į Berlyną delegaciją (jai vadovavo Gniezno ir Poznanės arkivyskupas L. Przyłuskis) reikalauti, kad Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV suteiktų autonomiją Poznanės didžiajai kunigaikštystei. Panašius komitetus imta kurti ir provincijoje.
Pradėta formuoti lenkų ginkluotosios pajėgas, į kurias stojo daug valstiečių ir iš Prancūzijos grįžtančių lenkų emigrantų. Prūsijai paskelbus Poznanėje apsiausties padėtį ir pradėjus sukilimą malšinti, Poznanės tautinis komitetas sudarė nelegalią Tautinę tarybą ginkluotai kovai vadovauti. Ji 04 10 sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadu paskyrė L. Mierosławskį. Sudarius kompromisinį susitarimą Prūsija 04 11 šias pajėgas, sumažintas iki 3000 karių, kuriam laikui legalizavo. 1848 04 30 Prūsijos kariuomenė pradėjo atvirą kovą prieš lenkų būrius. L. Mierosławskis dar bandė kovoti (keliuose mūšiuose pasiekė pergalę), bet 05 09 sukilėliai kapituliavo. Radikalų pastangos sukelti liaudies sukilimą buvo nerezultatyvios. Apie 2000 sukilėlių buvo suimta (dauguma jų netrukus amnestuoti ir paleisti). Poznanės sukilimo numalšinimas buvo pirmasis 1848 Tautų pavasario pralaimėjimas.