Poznãnės sukilmas, Didžiõsios Lénkijos sukilmas, Didžiosios Lenkijos lenkų sukilimas prieš Vokietijos valdžią 1918–19.
Prasidėjo spontaniškai 1918 12 27 Poznanėje, vėliau paplito kituose miestuose. Lenkai reikalavo, kad po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Prūsijai atitekusios lenkų žemės būtų grąžintos atsikūrusiai Lenkijos valstybei (pagal 1918 Compiègne’o paliaubas šios žemės buvo paliktos valdyti Vokietijai – jų likimą turėjo spręsti Paryžiaus taikos konferencija). 1919 01 06 sukilėliai, kuriems vadovavo Vyriausioji liaudies taryba ir endekai (tautiniai demokratai), užėmė Poznanę, laimėjo kitų pergalių. Sukilimo vyriausiuoju vadu 01 08 buvo paskirtas J. Dowboras-Muśnickis. Iki 1919 01 15 sukilėliai užvaldė beveik visą Didžiąją Lenkiją (išskyrus Poznanės provincijos šiaurės ir pietvakarių dalis); užimtoji teritorija buvo suskirstyta į 9 karines apygardas; pradėta kurti lenkų administraciją. Kovos baigėsi Antantei ir Vokietijai 1919 02 16 pasirašius Triero paliaubas.
Per sukilimą žuvo apie 2000 sukilėlių. 1919 05 Didžiosios Lenkijos sukilėlių kariuomenė tapo pavaldi Lenkijos kariuomenės vadovybei. 1919 06 28 pasirašius Versalio taikos sutartį diduma Didžiosios Lenkijos ir Rytų Pamarys atiteko Lenkijai.