pradnis kapitãlo kaupmas, 16–18 a. ekonominėms investicijoms reikalingų pinigų ir kitų lėšų telkimas Europos gyventojų rankose. Pradinio kapitalo kaupimo sąvoką pirmą kartą pavartojo anglų ekonomistas A. Smithas knygoje Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas (An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations 2 tomai 1776), išpopuliarino K. Marxas, knygoje Kapitalas (Das Kapital 3 tomai 1867−94) aiškinęs kapitalistinio gamybos būdo atsiradimą (kapitalo kaupimo teorijos). Vėliau pradinio kapitalo kaupimo problemą dažniausiai nagrinėjo marksistinės pakraipos mokslininkai. Pasak K. Marxo, pradinio kapitalo kaupimo svarbiausi šaltiniai: kolonijinės sistemos atsiradimas (kolonijų apiplėšimas pasisavinant jų aukso ir sidabro išteklius, vergų prekyba, piratavimas jūrose, metropolijai naudingų prekybos sąlygų sudarymas), valstybinių paskolų sistema (padidėjęs 16–18 a. Anglijos, Ispanijos, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos finansinių išteklių poreikis kolonijiniams ir tarpusavio karams), mokesčių sistema, lupikautojų ir pirklių praturtėjimas, pramoninis protekcionizmas (dideli importo muitai, eksporto lengvatos). K. Marxo teorijoje pradinis kapitalo kaupimas ir tuo pat metu vykstantys ekspropriacijos, proletarizacijos ir urbanizacijos procesai yra kapitalistinio gamybos būdo neišvengiamo atsiradimo pranašai.
20 a.–21 a. pradžioje K. Marxo sekėjai bandė jo teoriją modifikuoti. Ypač vykusiais laikomi Belgijos ekonomisto E. E. Mandelio bei Didžiosios Britanijos sociologo ir geografo D. Harvey veikalai. E. E. Mandelis skiria pradinį piniginio kapitalo ir pradinį pramoninio kapitalo kaupimą, pirmasis nebūtinai virsta antruoju. Pavyzdžiui, 1500–1750 iš vergų prekybos buvo sukauptas didesnis kapitalas nei 1800 investuotas Europoje. Pasak jo, dėl pradinio kapitalo kaupimo ypač nukentėjo besivystančios šalys, nes 16–19 a. pramoninę revoliuciją (apiplėšdamos atsilikusias šalis) įgyvendino Europos šalys, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Japonija. Išsivysčiusios valstybės tapo kitų šalių industrializacijos kliūtimi, nes šios neįstengė konkuruoti su vyraujančiais pirmaujančių šalių pramonės gaminiais. Kai kurios Trečiojo pasaulio šalys industrializavosi, bet dauguma vienpusiškai (daugiausia gaminių skirta eksportui), jų ekonomika netenkina vietos gyventojų būtinųjų poreikių. Šių šalių buržuazijai nerūpi įvairiapusė šalies plėtra, todėl, pasak E. E. Mandelio, darbininkai ir valstiečiai turi perimti valdžią ir įgyvendinti būtinus ūkio pertvarkymus. D. Harvey nepritaria požiūriui, kad pradinis kapitalo kaupimas yra pereinamoji kapitalizmo plėtros stadija, pasak jo, pasauliniu mastu šis procesas yra nuolatinis. Nuo kapitalo pertekliaus ir galimo pinigų nuvertėjimo kapitalistinę sistemą iš dalies apsaugo nuolatinė pigesnės darbo jėgos, pigesnių išteklių paieška, įvairios nusavinimo formos kapitalisto naudai (pavyzdžiui, privatizuojant viešąjį sektorių), leidžiančios mažinant gaminių kainas ir plečiant vartojimą didinti pridedamąją vertę.
Marksistinės pradinio kapitalo kaupimo teorijos sekėjų tebėra daug, bet ne mažiau yra ir kritikų. Pradinio kapitalo kaupimo idėjos jie neatmeta, bet nesutinka su daugeliu šios teorijos aspektų. Vienas stipriausių kritikų teoretikų austrų ekonomistas J. A. Schumpeteris pirmiausia atmeta pradinio kapitalo kaupimo etinį vertinimą. Pasak jo, rinkos ekonomikoje iš esmės nėra eksploatacijos (šios idėjos reikia tiems, kurie nori vienus žmones nuteikti prieš kitus). Rinka kiekvienam grąžina tiek, kiek jis jai duoda, kapitalistais tampa žmonės, kurių indėlis į rinką ypatingas ir kurie pasižymi gebėjimu taupyti (K. Marxo teorija tinkamai neatsako į klausimą, kaip kapitalistams pavyksta išsaugoti neteisingu būdu įgytą kapitalą). Kolonijinės sistemos susikūrimą J. A. Schumpeteris nelaiko kapitalizmo atsiradimo būtina prielaida, pasak jo, kolonijiniai užkariavimai yra daugiau valstybių vadovų ir karingai nusiteikusios bajorijos politika, prie kurios tik prisiderino prekybinių interesų turinti buržuazija.
K. Marxo šalininkus kritikuojantys 20 a. pabaigos–21 a. pradžios ekonomikos istorikai pabrėžia, kad oponentų požiūris per daug teorinis, mažai pagrįstas tyrimais. Kolonijiniai užkariavimai vargu ar buvo svarbus pradinio kapitalo kaupimo šaltinis. Portugalija, Ispanija, Prancūzija ir Olandija, dalyvavusios kolonizacijoje ir prekiavusios su Amerika, Afrika ir Azija, industrializaciją pradėjo vėliau (Pirėnų pusiasalio šalys dar vėliau) nei Didžioji Britanija (ir čia iki 1815 tik 25 % kapitalo susidarė iš viršpelnio, gauto per užkariavimus, kolonizaciją ir prekybą su Afrika, Azija ir Amerika, daugiausia investicinių lėšų gauta iš vidinių kaupimo šaltinių – žemės ūkio, kasybos, vidaus prekybos, prekybos su Europos šalimis ir, kaip anksčiau pastebėjo K. Marxas, įdarbinus, tai yra eksploatuojant vietinę kvalifikuotą ir nekvalifikuotą darbo jėgą). Kelios sėkmingos ūkio plėtros šalys (Belgija, Šveicarija, Vokietija, Italija ir Austrija) merkantilizmo laikotarpiu kolonizacijoje nedalyvavo ir turėjo mažai naudos iš užkariavimų ir prekybos. Aukso ir sidabro išvežimo iš Peru, Meksikos, Bolivijos, Brazilijos ir Afrikos įtaka Europai iki šiol nėra ištirta, bet manoma, kad šie metalai labiau pirmiausia panaudoti ne pradiniam kapitalui kaupti, bet kaip rezervinė valiuta, padėjusi plėtoti vertybinių popierių sistemą. Didelė tauriųjų metalų dalis panaudota Europos ir Azijos prekybai subalansuoti (iš Azijos buvo vežami prieskoniai, prabangūs dirbiniai, į Aziją − Osmanų, Mogolų imperijas, Kiniją – reeksportuojamas sidabras) ir Europos valstybių tarpusavio karams apmokėti.
Marksizmo kritikai nesutinka ir su teiginiais dėl Trečiojo pasaulio šalių apiplėšimo. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje ekonomikos istorikai neranda patvirtinimo, kad ankstyvuoju industrializacijos laikotarpiu kurioje nors šalyje ir kurioje nors pramonės šakoje buvo sukauptas didesnis kapitalo perteklius, kurį būtų galima investuoti Trečiajame pasaulyje ir ten panaudoti pigią darbo jėgą. Pavyzdžiui, iki 1870 Didžiojoje Britanijoje du trečdaliai sukaupto pelno likdavo šalyje. Skaičiavimai rodo, kad didžioji eksportuojamo kapitalo dalis buvo išvežama į šalis, kur telkėsi europiečiai persikėlėliai (Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Naująją Zelandiją, Australiją, Argentiną, Čilę) ir čia investuojama į geležinkelius, uostus, gaminančias tramvajus, telegrafo linijas tiesiančias bendroves, įvairius urbanistinius projektus, mažiau į kasybą ir žemės ūkį, tai yra ten, kur reikėjo kvalifikuotesnės ir brangesnės darbo jėgos. Marksistų pabrėžiama pigios darbo jėgos eksploatacija vertėsi tik nedidelis žmonių sluoksnis (daugiausia rentininkai). Vargingos Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalys kapitalo pritraukdavo mažai. Ateities tyrimų svarbiausia problema yra ne Trečiojo pasaulio eksploatacija, bet klausimas, kodėl 19 a. antroje pusėje, kai Vakarų kapitalas, technologijos ir valdžia giliai įsiskverbė į Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalis, jos pagal savo potencialą netapo rimtais maisto produktų ir žaliavų tiekėjais (tiekdavo trečdalį Europoje suvartojamų žaliavų ir įvairių paslaugų).
Šiuolaikinis mokslas neturi pakankamai duomenų tinkamai įvertinti pradinio kapitalo kaupimo procesą, ginčai daugiau teoriniai. Be to, daugelis mokslininkų, norėdami paaiškinti kapitalistinės santvarkos susiformavimą, svarbesniu laiko ne pradinio kapitalo kaupimo procesą, bet gamybai organizuoti reikalingų žinių, naujų technologijų ir investicinių galimybių plėtrą, demografinius pokyčius (pavyzdžiui, kokią įtaką jiems turėjo kolonijiniu laikotarpiu pasirodę nauji žemės ūkio produktai).