Pradžnaparamitos sūtros

Pradžnaparamtos stros, Prajñāpāramitāsūtra, (skr. Užribinės išminties sūtros), mahajanos krypties budizmo raštijos klasė – sūtros, skirtos pradžnaparamitai (transcendentiniam žinojimui, skiriamajai įžvalgai). Jas sudaro sanskritiški tekstai, kurių branduolys datuojamas 1–2 amžiumi. Manoma, galėjo būti pradėtos kurti Pietų Indijoje. Pradžnaparamitos sūtras anksti pradėta versti, kai kurios jų išliko tik kinų ar tibetiečių kalbomis. Madhjamakos mokykla Pradžnaparamitos sūtras priskiria antrajam dharmos rato pasukimui, t. y. mokymams, kuriuos Siddhartha Gautama bodhisatvoms paskelbė ant Gridhrakūtos kalno netoli Radžagrihos (dab. Biharas) ir kurie po ilgo saugojimo nagų pasaulyje buvo perduoti Nagardžunai. Parašytos proza, bet vadinamos pagal jas sudarančių dvieilių (šlokų) skaičių. Pagrindinė ir ankstyviausia šių sūtrų yra 32 dalių Aštasahasrika (Aštuoniatūkstantė; jos ankstyviausios dalys apie 1 a. prieš Kristų). 1–3 a. datuojamos sūtros – Dašasahasrika (Dešimtatūkstantė), Pančavimšati (Dvidešimtpenkiatūkstantė) ir Šatasahasrika (Šimtatūkstantė) – apibendrintai vadinamos Didžiosiomis pradžnaparamitomis. Vėliau buvo sukurti trumpi šio žanro tekstai, iš jų ypač reikšmingi Širdies sūtra (Hridajasūtra 3–5 a.) ir Deimantinė sūtra (Vadžraččhedikasūtra 4 a.), o Vienskiemenę sūtrą (Ekakšarą) sudaro tik balsė a. Dekonstruktyvistiniai Pradžnaparamitos sūtrų dialogai tarp Šakjamunio ir jo sekėjų Šariputros ir Subhūčio buvo kuriami kaip opozicija budizmo mokykloms, pripažįstančioms dharmų realumą, ir siekė parodyti, kad visiems patyrimo aspektams būdingas nepriklausomos nuosavos prigimties neturėjimas (asvabhāva), o tiesa, kuri negali būti nurodoma kalbinėmis priemonėmis, atsiskleidžia apmąstant ne tik išorinių daiktų, bet ir samsaros, nirvanos, net paties Budos mokymo tuštumą (šūnjatą). Aštasahasrikoje Subhūtis teigia, kad realaus referento neturi nei žodis bodhisatva, nei paramita, o Šakjamunis priduria, kad nors bodhisatva mano vedąs į nirvaną daugybę būtybių, iš tikrųjų nėra nei vedėjų, nei vedamųjų. Pradžnaparamitos sūtrų paradoksais, turinčiais padėti perkeisti jų prasmę siekiančią perprasti sąmonę, akcentuojama pradžna, bet perkeitimas neįmanomas, jei sykiu su juo nesireiškia veiksminga užuojauta visoms būtybėms (karuna).

171