prãgaras, religijose – nesibaigianti nelaimės būsena amžinojoje pomirtinėje atskirtyje nuo Dievo. Rojaus, dangaus priešingybė. Pragaro vaizdinys būdingas senovės iranėnų, senovės persų, senovės graikų (Tartaras), kinų (dijujis), ir kitoms religijoms ir mitologijai. Pagal krikščioniškąjį mokymą pragarą išgyvena tie, kurie miršta sunkiai nusidėję (nuodėmė), būdami nesantaikoje ir nevienybėje su Dievu, todėl žmonės patiria amžiną tamsą, skausmą ir kančią. Pragaras yra ne fizinis, bet dvasinis skausmas. Biblijoje ši skausmo ir kančios būsena įvardijama amžinosios ugnies (Mt 18, 8), kentėjimų kirmino (Mk 9,42), tamsybės, verksmo ir dantų griežimo (Mt 8, 12) metaforomis. Pragaro kančia ir ugnis – tai niekada nesibaigiantis nusivylimo, beprasmybės, nevilties, liūdesio, savigraužos, neapykantos jausmas, širdgėla. Didžiausią skausmą sukelia negalėjimas matyti Dievo ir būti greta jo, negalėjimas jo mylėti ir būti mylimam. Šis skausmas kyla iš suvokimo, kad nebeįmanomas joks santykis su Dievu, kuris yra tobulas gėris, laimė ir džiaugsmas. Skausmą didina suvokimas, kad santykis su Dievu negrįžtamai prarastas, todėl pragaras yra vien vienišumas ir egoizmas, kankinantis amžinas beprasmybės ir dvasinės depresijos patyrimas.
pragaras (D. Boutsas, Paskutinis teismas, 1450, triptiko fragmentas, aliejus, Dailės muziejus Lille’yje)
Pragaras yra ne Dievo bausmė, bet žmogaus bedieviško gyvenimo (pasirinkimo žemiškuoju gyvenimo laikotarpiu gyventi be aktyvaus santykio su Dievu) amžinas ir neatšaukiamai įtvirtintas padarinys. Nelaimės būseną pragare atspindi ir prikeltas žmogaus kūnas, kuris bus subjaurotas ir negražus. Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto nulemta patekti į pragarą. Tai lemia žmogaus valingas ir sąmoningas nusigręžimas nuo Dievo, sunkios nuodėmės darymas iki pat mirties.
Islame pragaras (džahanamas) suvokiamas kaip materialus. Tai fizinės bausmės vieta: degančios dervos duobė, kurioje pasmerktieji kentės nepakeliamas fizines kančias.
Krikščioniškoje ikonografijoje viduriniais amžiais pragaras buvo išreiškiamas vaizduojant įvairiausias žmogaus kankinimo scenas. Nuo 12 a. įėjimas į pragarą vaizduotas kaip pražioti nasrai, nuo Renesanso – kaip urvo anga. Pragaro scenos vaizduojamos Paskutinio teismo, nužengimo į pragarus, turtuolio ir Lozoriaus, išmintingųjų ir paikųjų mergelių siužetuose.
75