pragmãtika (gr. pragmatikos – dalykiškas), ženklų vartosena ir jos tyrimas. Pragmatikos sąvoką, kaip iš esmės skirtingą nuo sintaksės ir semantikos, 1938 pasiūlė filosofas ir semiotikas Ch. W. Morrisas: pragmatika yra sisteminė bet kokių ženklinių sistemų vartojimo analizė, atskleidžianti ženklų ir simbolių santykį su vartotojais. Pragmatika nėra savarankiška nusistovėjusia metodologija grįsta mokslinė disciplina, tai bendroji tyrimo nuostata, grįsta prasminių darinių priklausomybe nuo konkrečių jų vartojimo aplinkybių. Pragmatika naudojama įvairiuose socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, daugiausia filosofijoje, sociologijoje, kalbotyroje. Analitinėje kalbos filosofijoje pragmatika klostėsi kaip kalbos (pirmiausia natūralios) vartosenos tyrimas. Šiuolaikinė pragmatikos traktuotė dvejopa, priklausanti nuo pragmatikos santykio su semantika. Filosofijoje pragmatika dažniausiai suprantama kaip kalbinių išraiškų vartosenos būdų, lemiančių jų prasmingumą, analizė, o semantika apima deskriptyvaus turinio bei jo nulemtų teisingumo sąlygų (taip pat ir konteksto) tyrimą. Kalbotyroje pragmatika dažniausiai traktuojama kaip nuo konkretaus vartojimo konteksto priklausančių natūralios kalbos vienetų prasmingumo analizė, o semantika – kaip konvencinių ir todėl konteksto prasmės nenulemtų aspektų tyrimas.
866