pragmãtinė pedagògika, pažangióji pedagògika, pragmatizmo filosofija grindžiama pedagogikos kryptis. Pragmatinės pedagogikos tikslas – ugdyti gyvenimo problemas mokantį spręsti jauną žmogų atsižvelgus į jo interesus ir poreikius. Susiformavo 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje sparčiai plečiantis mokyklų tinklui, realizuojant privalomąjį mokymą ir siekiant mokykloje išlaikyti paauglius privalomojo mokymo laikotarpiu. Pragmatinės pedagogikos atstovai kritikavo to meto mokyklų scholastinį mokymo turinį, jo atitrūkimą nuo gyvenimo ir praktikos, dogmatinius mokymo metodus, formalizmą, autoritarinį ugdymą, pagrįstą vaiko asmenybės slopinimu, smulkmeniška jo veiklos ir elgesio reglamentacija, smerkė fizines bausmes ir prievartą. Jie siekė palengvinti mokymąsi: mažinti ir paprastinti mokymo turinį, taikyti žaidimus mokymo procese, ypatingą dėmesį skirti mokinio įvairiai veiklai (gamybinei ir meninei).
Pragmatinės pedagogikos pradininkas ir žymiausias atstovas – Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas ir pedagogas J. Dewey. Jis sukūrė naują pragmatizmo kryptį – instrumentalizmą. Savo idėjas J. Dewey praktiškai išbandė prie Čikagos universiteto įkurtoje eksperimentinėje pradinėje mokykloje‑laboratorijoje, kurioje 1896–1904 atliko didaktikos ir auklėjimo tyrimus. Šioje mokykloje itin svarbi vieta buvo skirta darbui: vaikai audė, verpė, siuvo, virė ir kartu stebėjo įvairius daiktus, reiškinius, bandė nustatyti tų reiškinių priežastis ir ryšius. Mokiniai įgydavo ne tik žinių, bet vieni kitiems patardavo, kaip atlikti tam tikrą darbą. Bendroje veikloje lavėjo vaikų kūrybiniai gebėjimai, pastabumas, tobulėjo jų visuomeninės veiklos įgūdžiai. J. Dewey remdamasis savo tyrimais teigė, kad mąstymas ir žinios yra veiklos instrumentai, kurie padeda žmogui pasiekti savuosius tikslus, t. y. mąstymo ir žinių tiesa glūdi praktinėje asmens veikloje, o ne istorinėje žmonijos patirtyje. Pasak jo, visas jaunosios kartos ugdymas turi būti nukreiptas gyvenimo keliamiems uždaviniams spręsti, t. y. svarbu vaikus išmokyti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, rasti būdus, kaip įveikti sunkumus. Tam reikia kaupti individualią vaiko patirtį, kuri padėtų sėkmingai veikti siekiant gerovės ir karjeros. J. Dewey teigė, kad gamybinis darbas susieja mokyklą su gyvenimu ir tampa lavinimo ir ugdymo priemone, nes darbas sudaro geras sąlygas visuomenės drausmei ugdyti, garantuoja vaikų savarankiškumą ir aktyvumą, rengia žmogų praktiškam gyvenimui. Kad žmogus galėtų savarankiškai spręsti gyvenimo keliamas problemas, reikia mąstymo įgūdžių: iš pradžių turi būti sudarytos mąstymo kliūtys (kad mokiniai pajustų problemos sudėtingumą), paskui formuluojama problema, keliamos hipotezės, jos logiškai tiriamos ir galiausiai praktiškai tiriant hipotezes randamas sprendimas. J. Dewey kritikavo tradicinę Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos mokyklą (J. A. Komenský, J. F. Herbartą ir kitus) už neproduktyvų, scholastinį mokymą reikalaudamas naujos mokyklos sistemos, kurioje būtų mokoma spręsti iškilusius gyvenimo uždavinius, problemiškai mąstyti, praktiškai veikti. Jis siūlė mokyti dirbant, atsisakant teorinių žinių sistemos teigdamas, kad daugumai nėra būtina įgyti grynų (teorinių) žinių, nes iš jų nėra jokios socialinės naudos. J. Dewey buvo ir pedocentrizmo ideologas. Pasak jo, vaikas yra saulė, apie kurią turi suktis viskas. Mokymas turi eiti įkandin vaiko interesų, turi prie jų derintis, reikia ugdyti individualybę, garantuoti asmenybės laisvę. Todėl jo sukurtoje mokykloje nėra pastovios mokymo programos, mokytojas yra tik pagalbininkas, atmetamas vadovaujantis jo vaidmuo. Pasak J. Dewey, kiekvienas mokytojas privalo įsisąmoninti savo pašaukimo kilnumą: jis atlieka specialiąją visuomeninę funkciją, kurios tikslas – socialinė pažanga. Mokykla yra gyvenimo modelis. Joje neturėtų būti griežto skirstymo klasėmis, mokymo programų, pamokų tvarkaraščio.
Pragmatinės pedagogikos sistema paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Meksikoje, Italijoje, Turkijoje.
Pragmatinė pedagogika kritikuojama už tai, kad vaiko interesas yra mokymosi pagrindinis motyvas, pirmenybė teikiama ne mokymo turiniui, bet mokymo organizavimui, asmeninei patirčiai, todėl neįmanoma sistemingai įgyti žinių.
Pragmatinės pedagogikos idėjos turėjo įtakos ir Lietuvos pedagogams (J. Geniušui, J. Vabalui‑Gudaičiui ir kitiems).