Pragmatinė sankcija

Pragmãtinė sánkcija, 554 08 Bizantijos imperatoriaus Justiniano I Didžiojo ediktas, nustatęs svarbiausius Italijos sutvarkymo principus. Pasibaigus ilgiems karams su ostgotais Italija liko nuniokota. Išleidžiant Pragmatinę sankciją pirmiausia siekta sureguliuoti turtinius ginčus, kilusius kraštą užgrobus svetimšaliams. Pragmatinė sankcija patvirtino visų ankstesnių, išskyrus Totilą, gotų valdovų aktų ir jų valdymo laikotarpiu sudarytų sutarčių galiojimą, buvo atkurtos per karus prarastos nuosavybės teisės. Atkurta iki karų galiojusi teisėtvarkos sistema, piliečiams garantuotas valstybinio darbo apmokėjimas, numatyti viešieji darbai ir miestų gyventojų aprūpinimas maistu. Atkurta (išskyrus Siciliją, Sardiniją ir Korsiką, kurių jurisdikcija skyrėsi) senoji administracinė sistema; svarbiausia naujovė: sričių valdytojus pradėjo skirti ne centrinė valdžia (tokia tvarka kainavo daug daugiau), bet vietiniai vyskupai ir didikai. Italijoje Pragmatinė sankcija sustiprino vyskupų ir stambiųjų žemvaldžių įtaką. Jos pavyzdžiu vėlesniais laikais pragmatine sankcija vadinti ypatingos svarbos, pamatinio įstatymo pobūdį turintys valdovų aktai.