pragmatzmas (gr. pragma, kilm. pragmatos – darbas, veiksmas), filosofijos kryptis, sąvokos reikšmės ir idėjos teisingumo kriterijais laikanti jų santykį su veiksmu ir jų praktinius padarinius. Susiklostė 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose, pradininkas – Ch. S. Peirce’as, svarbiausi atstovai – W. Jamesas, J. Dewey, F. C. S. Schilleris. Ch. S. Peirce’as pragmatizmą traktavo pirmiausia kaip filosofinį metodą, suteikiantį filosofijos problemoms loginį ir kalbinį aiškumą bei išlaisvinantį mąstymą nuo bereikšmių abstrakcijų. Filosofinius metodus laikė netiksliais, nes jie ne tiek siekia suprasti faktus, kiek ieško įsitikinimų, kurie pagrįstų sistemas. Siekė išlaisvinti filosofiją nuo subjektyvizmo ir priartinti ją prie bendro mokslinio pasaulio pažinimo proceso. Yra skirtumas tarp idėjos, kuri tik atrodo aiški, ir tos, kuri iš tiesų tokia yra. Ch. S. Peirce’as siūlė idėjos aiškumą tikrinti jos inspiruotu veiksmu keliant klausimą, kokius veiksmo įpročius idėja sukelia. Suformulavo pragmatizmo tezę: reikia ištirti, kokius padarinius, galinčius turėti praktinę reikšmę, turi sąvokos objektas. Tai, kaip suprantama šie padariniai, ir yra sąvokos objekto išsamus suvokimas. Pragmatizmo metodą (maksimą) Ch. S. Peirce’as taikė ženklų prigimties, komunikacijos ir racionalaus elgesio teorijoje (nebaigta). W. Jamesas perėmė jo idėją, sukūrė pragmatistinę tiesos sampratą, pagrįstą daugiausia psichologinėmis ir gyvenimo filosofijos prielaidomis – gyvenimas nesuvedamas į pažinimą, šis tarnauja gyvenimui. Plėtojo religinio patyrimo, radikalaus patyrimo, taip pat sąmonės srauto sampratą, artimą H. Bergsono tekančios ir dinamiškos realybės (priešingos tuo laikotarpiu vyravusiam mechanistiniam požiūriui į pasaulį) sampratai. W. Jamesas savo filosofavimo stilių vadino filosofiniu impresionizmu – jo subjektui svarbiausia patirti ir išgyventi pasaulį. Kiekviena asmenybė iš lygiaverčių galimybių pagal savo interesus atsirenka tas galimybes, kurios sudaro jos pasaulio vaizdą. Teorinio racionalumo interesas yra tik vienas žmogaus tikslų. Praktinių interesų vyravimą teorinių atžvilgiu grindė subjekto psichikos sankloda. Jusliniai įspūdžiai sukelia minčių srautą, kuris stimuliuoja veiksmą. Suvokimas ir mąstymas egzistuoja tik dėl subjekto valios veiksmų. W. Jameso koncepcijoje didelę reikšmę turėjo iš Ch. B. Renouvier perimta laisvos valios samprata, teigianti, kad pirmas laisvos valios aktas yra tikėjimas laisva valia. Kadangi subjektas, anot W. Jameso, neturi jokių patikimų įrodymų apie pasaulio prigimtį, teisingai veikti pasaulyje jis gali remdamasis optimizmu pagrįstais įsitikinimais (ang. belief). W. Jameso teiginį, kad tikėjimas tiesa gali sukurti tiesą, kritikavo analitinės filosofijos atstovai (G. E. Moore’as, B. Russellas ir kiti). Kai kurios W. Jameso idėjos turėjo įtakos S. Freudui, C. G. Jungui.
Klasikinį pragmatizmą užbaigė F. C. S. Schillerio ir J. Dewey tiesos sampratos. F. C. S. Schilleris pragmatizmą laikė savo kuriamo humanizmo atmaina. Atsisakė tik teoriškai grįsti tiesą, teigė pliuralizmą, rėmėsi individualaus patyrimo prielaida. Teigė, kad negalima nurodyti nė vienos tiesos, kuri realizuotų absoliučios tiesos idealą. Net abstrakčios aritmetinės tiesos reikalauja jų taikymo patyrime. Abstraktus teiginys niekada nebus užbaigtas, jei nebus aiškios jo taikymo sąlygos. Abstrakčios tiesos nepritaikomos išoriniam pasauliui, logika negali apimti tikslingos, valingos ir biologinės pažinimo proceso prigimties. Tapatybės, prieštaravimo, negalimo trečiojo dėsnių nerandama nei realybėje, nei mintyse – jie sukurti žmogaus. Pasaulyje nėra nei absoliutaus stabilumo (kurį teigė Platonas ir Aristotelis), nei chaotiško kintamumo. Praktiniai poreikiai formuoja praktinius postulatus (ne visada sudarančius nuoseklią sistemą), leidžiančius paveikti realybę ir transformuoti jos srautą atsirenkant tai, ką galima kontroliuoti. J. Dewey filosofijai turėjo įtakos ir G. W. F. Hegelis bei Ch. R. Darwinas. J. Dewey pragmatistinė tiesos koncepcija pagrįsta prielaida, kad mąstymas yra prisitaikymo instrumentas, o teisingomis laikomos tos idėjos, kurios padeda subjektui išgyventi. Pragmatizmo tezę J. Dewey traktavo logine reikšme kaip ir Ch. S. Peirce’as, pritarė pastarojo teiginiui, kad tiesa yra manymas, su kuriuo galiausiai sutinka visi tyrinėtojai. Kitaip nei W. Jamesas ir F. C. S. Schilleris pažinimo ir veiksmo vienybės prielaidą grindė probleminių situacijų samprata. Kiekvieną pažinimo veiksmą siūlė traktuoti kaip bandymą išspręsti problemą konkrečioje situacijoje. Kai sutrinka individo ir socialinės aplinkos pusiausvyra, subjektas atsiduria padėtyje, kurioje nežino, kaip elgtis. Tai priverčia subjektą ieškoti sprendimo. Laikydamas pažinimą apibrėžtos ir nepatenkinamos situacijos pavertimu patenkinama ir apibrėžta J. Dewey teisingomis laikė tas idėjas, kurios atlieka minėtą funkciją. Idėjos, mokslo dėsniai ir sąvokos pirmiausia atlieka instrumentinę funkciją, idėjų teisingumas tikrinamas eksperimentu.
Pragmatizmo idėjas analitinėje filosofijoje plėtojo W. V. O. Quine’as ir W. Sellarsas. S. Haack puoselėjo neoklasikinę pragmatizmo tradiciją. R. Rorty veikale Pragmatizmo padariniai (Consequences of Pragmatism 1982) remdamasis pragmatizmo idėjomis kritikavo pažinimo, kaip veidrodinės išorinio pasaulio reprezentacijos, sampratą.
V. Džeimsas Pragmatizmas: Naujas kai kurių senų mąstymo būdų pavadinimas Vilnius 1995; I. Scheffler Four Pragmatists London 1986; H. Putnam Pragmatism: An Open Question Cambridge 1995; M. Festenstein Pragmatism and Political Theory Chicago 1997; Pragmatism Old and New: Selected Writings New York 2006.
1924