Prãhos lingvstų būrẽlis, Prãhos struktūralstinė mokyklà, fùnkcinės lingvstikos mokyklà, viena pagrindinių struktūralizmo krypčių. Prahos lingvistų būrelis pradėjo formuotis 20 a. 3 dešimtmetyje Čekoslovakijoje (pirmas formalus narių susitikimas įvyko 1926 Prahoje). Pagrindinis kūrėjas – čekų kalbininkas V. Mathesius, t. p. iš Rusijos emigravę S. Karcevskis, R. Jakobsonas ir Vienoje gyvenęs N. Trubeckojus. Būrelį sudarė daugiausia V. Mathesijaus mokiniai – V. Trnka (1895–1984), B. Havránekas, J. Kořinekas (1899–1945), J. Mukařovský, R. Wellekas ir kiti. Prahos lingvistų būrelio idėjoms artimi buvo ir kai kurie rusų kalbininkai (G. Vinokuras).
Prahos lingvistų būrelio koncepcija suformuluota kolektyvinėse jos tezėse, išleistose 1929 I Tarptautiniam slavistų suvažiavimui Prahoje. Nuo 1929 pradėti leisti Prahos lingvistų būrelio darbai (Travaux du Cercle linguistique de Prague, iki 1939 išėjo 9 tomai). Prieš ir per nacių okupaciją daugelis narių emigravo į užsienį, Prahos lingvistų būrelio veikla nutrūko. Po II pasaulinio karo Prahos lingvistų būrelis pradėtas gaivinti, prisijungė jaunų mokslininkų. Šio būrelio idėjos per R. Jakobsoną išplito Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1989 Prahoje veikla atnaujinta (O. Leška, 1927–97), nuo 1995 leidžiami nauji Prahos lingvistų būrelio darbų tomai. Būrelio tradicijos tęsiamos Čekijoje ir Slovakijoje.
Prahos lingvistų būrelio atstovai rėmėsi F. de Saussure’o, J. Baudouino de Courtenay ir Maskvos lingvistinės mokyklos laimėjimais, skyrė kalbą (langue) nuo kalbėjimo (parole), sinchroniją nuo diachronijos. Bet kitaip negu kitos struktūralizmo mokyklos tyrinėjo ne tik formalią kalbos struktūrą, bet ir funkcijas. Daug dėmesio skyrė opozicijoms (pvz., fonemų), pateikė detalią jų klasifikaciją. Funkcinį požiūrį Prahos lingvistų būrelio mokslininkai pritaikė fonologijoje (N. Trubeckojus Fonologijos pagrindai / Grundzüge der Phonologie, išleista 1939; jis suformulavo ir morfonologijos, kaip disciplinos, uždavinius; J. Vachekas, 1909–96, ir kiti), leksikografijoje (B. Trnka), morfologijoje (V. Skalička, 1909–91), sintaksėje (V. Mathesius), stilistikoje (B. Havránekas, J. Kořinekas ir kiti). Nemažai dėmesio skirta kalbėtojo vaidmeniui, kalbos funkciniams stiliams, apibūdintos bendrosios kalbos funkcijos, išskirta specifinė poetinė funkcija, vyraujanti meniniuose tekstuose (R. Jakobsonas; J. Mukařovský ją vadino estetine funkcija), t. p. diskutuota apie kalbų tipologiją ir kalbų sąjungas. Prahos lingvistų būrelio mokslininkai laikomi ir sociolingvistikos pradininkais. Šis būrelis turėjo įtakos Maskvos fonologinei mokyklai, t. p. buvo vienas teorinių A. J. Greimo semiotikos šaltinių.
J. Vachek A Prague school reader in linguistics Bloomington 1964; Pražskij lingvističeskij kružok: Sbornik statej Moskva 1967; R. Wellek The literary theory and aesthetics of the Prague school Ann Arbor 1969; F. W. Galan Historic Structures: The Prague School Project, 1928–1946 Austin 1984; P. A. Luelsdorff The Prague School of Structural and Functional Linguistics Amsterdam 1994; J. Toman The magic of a common language: Jakobson, Mathesius, Trubetzkoy, and the Prague Linguistic Circle Cambridge–London 1995; M. Nekula Prager Strukturalismus: Methodologische Grundlagen = Prague structuralism: Methodological fundamentals Heidelberg 2003.
2271