prakrtai (skr. prākṛta – tautos kalba), vidurinės indų kalbos ir tarmės, davusios pradžią visoms dabartinėms indoeuropiečių indų šakos kalboms. Vartotos Indijoje ir aplinkinėse teritorijose 5 a. prieš Kristų–10 a. po Kristaus. Seniausi įrašai iš 3 a. prieš Kristų. Skiriami prakritų raidos 3 etapai: ankstyvasis (pali kalba, Maurjų imperatoriaus Ašokos įrašų prakritai, ankstyvasis paišači ir kiti), vidurinis (magadhi, maharaštri, paišači, šauraseni ir kiti), vėlyvasis (apabhramšai). Iš pradžių vartotos kaip šnekamosios kalbos tarmės, vėliau dalis jų tapo literatūrinėmis kalbomis, kuriomis sukurta mokslinės, filosofinės, religinės, grožinės literatūros, dalykinių raštų. Prakritai turėjo įtakos sanskritui. Nuo jo ir kitų senųjų indų kalbų skiriasi supaprastėjusiu konsonantizmu, skiemeninių sonantų ir dvigarsių praradimu, atviro skiemens vyravimu žodžiuose. Neturi dviskaitos, atskirų būtojo laiko asmeninių formų. Pastebimos tam tikrų linksnių praradimo, tarnybinių žodžių sintaksinių funkcijų plėtimosi, perėjimo nuo sintetinės prie analitinės gramatinės struktūros tendencijos. Prakritai rašte vartoti skirtingi rašmenys (šriftai), jie turėjo įtakos ir naujųjų kalbų vartojamiems indų rašto variantams.
85