prakseològija (gr. praxis, kilm. praxeōs – veikla + logos – žodis, sąvoka, mokslas), tikslingos žmonių veiklos sociologinių tyrimų metodas. Grindžiamas ne empiriniais stebėjimais, bet subjektyviais a priori teiginiais. Efektyvumo požiūriu dažniausiai prakseologija pasitelkiama nagrinėjant įvairius veiksmus arba jų visumą, praktiškai ir istoriškai tiriant ir apibūdinant įvairius darbo įgūdžius bei būdus, atskleidžiant jų elementus ir tuo remiantis rengiant atitinkamas praktines rekomendacijas. Prakseologija susijusi su biheiviorizmu.
Prakseologijos sąvoką 1608 pirmą kartą pavartojo vokiečių filosofas C. Timpleris veikale Praktinės filosofijos metodinė sistema (Philosophiae practicae systema methodicum) teigdamas, kad prakseologija yra bendrosios etikos veiksmas. Prancūzų filosofas ir sociologas L. Bourdeau 1882 veikale Mokslų teorija: integruoto mokslo planas (Théorie des sciences: plan de science intégrale) siūlė prakseologija vadinti jungtinį mokslą, apimantį tam tikrus fiziologijos, higienos, medicinos, psichologijos, politinės ekonomijos, doros elementus. Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas L. H. von Misesas teigė, kad ekonomiką – mokslą apie žmogaus pasirinkimą nepritekliaus sąlygomis – galima traktuoti kaip tam tikrą prakseologijos atšaką ir kad kiekvienu sąmoningu (tikslingu) žmogaus veiksmu siekiama padidinti to žmogaus pasitenkinimą. Pasak jo, prakseologija tiria ne žmogaus pasitenkinimo sampratą, bet būdą (veiksmą), kuriuo jis to pasitenkinimo siekia. Prakseologiją, kaip efektyvios veiklos teoriją, plėtojo lenkų filosofas ir logikas T. Kotarbińskis. Remdamasis kraštutiniu nominalizmu jis neigė bendrybių egzistavimą, teigė, kad doros normos yra akivaizdžios, nereikalaujančios specialaus pagrindimo – individas turi elgtis remdamasis savo sąžine.