prãktika (gr. praktikos – veiklus), žmogaus veikla, santykis su gamtine ir socialine tikrove. Dažniausiai laikoma teorijos priešybe. Senovės graikų filosofijoje vyravo požiūris, kad veiklumas būdingas pasauliui, o žmogaus veikla tik atkartoja pasaulio hierarchiją ir struktūrą. Reikšmingesne laikyta teorinė veikla, o darbas ir gamyba kildinti iš menkaverčių utilitarinių reikmių, negalinčių paaiškinti žmogaus prigimties ir veiklos. Praktikos sąvoka buvo siejama su etikos ir politikos sritimis. Naujųjų amžių materialistinė filosofija praktika laikė gamtos reiškinių panaudojimą gamtos tikslams ir jo galios gamtai plėtimą. Praktikos pagrindu laikant gamtos pažinimą manyta, kad praktika negali plėtotis savarankiškai – ji yra mokslo (teorijos) padarinys. Idealistinė (ypač vokiečių klasikinė) filosofija kritikavo natūralistines koncepcijas, pabrėžė žmogaus aktyvumo reikšmę, praktikos kūrybinį pobūdį. Veiklą atsiejo nuo teorinio pažinimo, praktinį protą laikė viršesniu už teorinį. I. Kantas praktikos sritį grindė laisvės sąvoka, kuri lemia veiklos normas ir principus. 19 amžiuje praktikos problemą daugiausia nagrinėjo marksizmas ir pragmatizmas. Marksistinė filosofija praktiką traktavo kaip teorijos prielaidą ir pradinį tašką, teigė, kad praktika yra žmonių daiktinė ir socialinė veikla, realiai (materialiai) keičianti gamtą ir visuomenę. Materialinės gamybinės jėgos ir santykiai lemia praktikos kryptį ir galimybes. Pažinimo procesas grindžiamas praktine veikla. Ši veikla nėra teorinės veiklos absoliuti priešybė, nes visada remiasi tam tikromis teorinėmis prielaidomis, žiniomis apie tikrovę; teorija yra būtinas praktikos veiksnys. Pragmatizmas praktiką siejo su individo subjektyvia patirtimi, pabrėžė praktikos pirmumą teorijos atžvilgiu. Sąvokos reikšmės ir idėjos teisingumo kriterijais laikė jų santykį su veiksmu ir jų praktinius padarinius. W. Jamesas praktinių interesų vyravimą teorinių atžvilgiu grindė subjekto psichikos sankloda. Jusliniai įspūdžiai sukelia minčių srautą, kuris stimuliuoja veiksmą. Suvokimas ir mąstymas egzistuoja tik dėl subjekto valios veiksmų.
Šiuolaikinėje filosofijoje praktika traktuojama įvairiai, ryškiausia tendencija – siekis įveikti racionalistinei filosofijai būdingą veiklos apribojimą mąstymu, apeliacija į teorijos ir praktikos sintezę. Praktika dažniausiai siejama su žmogaus valia, veiklumu, visomis gyvenimo apraiškomis.