prãktinė filosòfija, grupė filosofinių disciplinų, nagrinėjančių žmogaus veiklą (elgesį, praktiką, kūrybą ir kita), jos normines apibrėžtis ir institucinius reiškinius. Praktinės filosofijos disciplinos: etika, estetika (meno filosofija), poetika, socialinė, politinė, kultūros, religijos, teisės, technikos ir kita filosofija. Praktinę (etika, politika, ekonomika) ir teorinę (fizika, matematika, metafizika) filosofiją pirmasis skyrė Aristotelis. I. Kantas praktinės filosofijos objektu laikė privalėjimo sritį. Nuo 19 amžiaus kai kurios praktinės filosofijos šakos pamažu virto savarankiškomis mokslo disciplinomis.
Nuorodos
Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
| Autorius (-iai) | |
| Redaktorius (-iai) | |
| Publikuota | |
| Redaguota |