pramečiãvimas, natūrali kai kurių augalų rūšių arba veislių savybė sukrauti žiedinius pumpurus ir derėti kas antri, kartais treti ar ketvirti metai. Agrastai, serbentai, daugelis kaulavaisinių augalų dera kiekvienais metais, daugelis obelų ir kriaušių – kas antri metai, eglės dažniausiai subrandina daug sėklų kas ketvirti metai. Manoma, pramečiavimas priklauso nuo angliavandenių ir azoto junginių santykio ir koncentracijos ląstelėse, augimo reguliatorių, pasigaminančių lapuose ir vaisių užuomazgose, vegetatyvinių ūglių ir vaisinių ūglių santykio, derliaus formavimosi ant įvairaus tipo vaisinių ūglių, aktyviųjų šaknų santykio su vaisiais ir lapais. Vaismedžiai vešliai auga ir formuoja mažai žiedinių pumpurų, kai gauna per daug azoto junginių. Vaisių užuomazgos ir augantys vaisiai trukdo ant tų pačių ūglių formuotis žiediniams pumpurams kitų metų derliui. Kiekvienais metais derantys vaismedžiai žiedinius pumpurus sukrauna ant ilgųjų vaisinių ūglių, esančių virš augančių vaisių arba ant kitų vaisių, neturinčių ūglių. Reguliuojant derėjimą siekiama, kad 1 kg augančių vaisių būtų apie 10 000 cm2 gerai išsivysčiusių ir saulės apšviestų lapų ploto, arba vienam vaisiui tektų 30–40 lapų. Kai daug vaisių ir mažai lapų, blogai vystosi aktyviosios šaknys, kurios t. p. gamina fitohormonus ir skatina vaismedžių produktyvumą. Kiekvienais metais derančiuose vaismedžiuose būna naujų žiedinius pumpurus formuojančių ir derančių ūglių. Pramečiavimą bandoma įveikti vaismedžių genėjimu, žiedavimu, žievės raižymu, šakų lankstymu, ūglių pinciravimu, žiedų arba užuomazgų retinimu (su žiedais arba užuomazgomis paliekama tik kas trečias arba ketvirtas derantis ūglis), tinkamu tręšimu ir apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Natūraliai vaismedžiai pramečiuoja, kai nušąla žiediniai pumpurai, žiedai ar užuomazgos.
1326