prãmonė, indùstrija (lot. industria – uolumas, veiklumas), ūkio šaka, kurios įmonės naudodamos įvairias technologijas gamina vartojimo ir investicines prekes iš žaliavų, medžiagų, pusfabrikačių ar išgauna jas iš gamtos.
Pramonė kartu su žemės ūkiu ir paslaugų sfera sudaro tris pagrindines struktūrines dalis, į kurias skirstomas pasaulio, šalies ar ekonominio regiono ūkis.
Pramonės samprata
Pramonę siaurąja prasme sudaro pramonės įmonės (gamyklos, fabrikai, dirbtuvės, kasyklos, šachtos ir kitos), kurios išgauna įvairius gamtinius išteklius iš žemės gelmių, miškų, vandenų (gavybos pramonė) ir perdirba žemės ūkio ar kitų pramonės šakų pagamintas žaliavas, medžiagas ir gamina prekes, tinkamas galutiniam vartojimui, ilgalaikio naudojimo mašinas, įrangą, mechanizmus (apdirbamoji pramonė).
Pramonė plačiąja prasme t. p. apima statybą, energetiką, elektros, dujų ir vandens tiekimą.
Svarbiausios pramonės šakos
Pramonė skirstoma į daug savarankiškų pramonės šakų, iš jų svarbiausios – maisto pramonė (be duonos pramonės, mėsos pramonės, pieno pramonės ir kitų, jai t. p. tradiciškai priskiriama alaus pramonė, spirito pramonė, kitų alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyba, tabako pramonė), kasybos pramonė, miško pramonė, kuro pramonė, statybinių medžiagų pramonė, lengvoji pramonė, chemijos pramonė, medicinos pramonė, metalurgija, metalo apdirbimo pramonė, mašinų ir prietaisų pramonė, elektronikos pramonė, poligrafijos pramonė, leidyba, telekomunikacijų pramonė.
Pramonei įtaką darantys veiksniai
Pramonės plėtrą ir šakinę struktūrą lemia mokslinė techninė pažanga ir jos laimėjimų įdiegimo gamyboje laipsnis, darbo pasidalijimas ir specializacija visuomenėje, darbo jėgos kaina ir kvalifikacija, kapitalo investicijos į gamybą (technologiškai sudėtingiems gamybos procesams organizuoti, įrangai, mašinoms, gamybiniams pastatams įsigyti ir modernizuoti reikia didelių kapitalinių įdėjimų, dėl to pramonės struktūroje vyrauja didelės įmonės), šalies gamtiniai ištekliai, gamybos aprūpinimas žaliavomis ir energetiniais ištekliais, gyventojų materialiniai poreikiai, tarptautinė gamybos specializacija ir kooperacija.
Pramonės poveikis
Pramonės gamybos masto didinimas, produkcijos kokybės gerinimas spartina šalies techninę, ekonominę ir socialinę plėtrą, skatina urbanizaciją, gerina žemės ūkio ir paslaugų sferos techninę bazę, namų ūkių aprūpinimą naujesnėmis ir geresnėmis vartojimo prekėmis, kurios palengvina gyventojų buitį. Pramonės plėtra neišvengiamai sukelia ir naujų ekologinių (aplinkos teršimas, gamtinių išteklių sekinimas), socialinių problemų.
Pasaulio pramonė 20 a. pabaigoje–21 amžiuje
21 a. pradžioje pramonė labiausiai išplėtota Europos Sąjungoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kinijoje, Japonijoje, Rusijoje, Brazilijoje, Kanadoje, Indijoje, Pietų Korėjoje (1 lentelė).
1
Išsivysčiusiose Vakarų šalyse pramonės lyginamasis svoris BVP ir užimtumo struktūroje mažėja, nes jose susiformavo poindustrinė visuomenė, kurios ekonominis pagrindas yra paslaugų sfera. Pramonės produkcijos gamyba, ypač ekologiškai pavojinga, dažnai perkeliama į Trečiojo pasaulio valstybes, kurios turi daugiau gamtinių išteklių, pigesnės darbo jėgos. 2005–2008 pramonės produkcijos vidutinis augimas per metus pasaulyje sudarė 1,5 %, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse – 6,9 %, besivystančiose šalyse – 8,4 %, greičiausiai pramonė plėtojosi Azijoje – 10,2 % per metus (Kinijoje – 12,9 %), išsivysčiusiose šalyse pramonės produkcijos gamyba mažėjo vidutiniškai 1,2 % per metus. 2009 pramonė sukūrė 30,6 % pasaulio BVP, išsivysčiusių šalių BVP struktūroje jos dalis mažesnė (Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Japonijoje – po 21,9 %, Europos Sąjungoje – 25,2 %, Rusijoje – 34,8 %, Pietų Korėjoje – 39,4 %, Kinijoje – 46,8 %, Saudo Arabijoje – 59,1 %). Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacijos duomenimis, didžiausią dalį pramonės produkcijos pasaulyje pagamina radijo, televizijos ir komunikacijos įrangos, chemijos, maisto, transporto priemonių, kitų mašinų ir prietaisų, metalurgijos ir metalo apdirbimo pramonė (2 lentelė).
2
Išsivysčiusios šalys iki šiol gamina didžiąją dalį radijo, televizijos ir komunikacijos priemonių, kompiuterių ir kitos skaičiavimo technikos, biuro technikos, transporto priemonių, kitos sudėtingos technikos, metalų, cheminės medžiagos ir chemijos produktų, popieriaus ir jo gaminių, poligrafijos, maisto pramonės pasaulinės produkcijos (3 lentelė).
3
Trečiojo pasaulio valstybių pramonės struktūroje didesnis žemės ūkio, miškų ir vandens ūkio žaliavų perdirbimo, kasybos, lengvosios pramonės lyginamasis svoris, jų įmonės dažnai yra priklausomos nuo užsienio kapitalo. Rusijoje, Ukrainoje, kitose Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse 20 a. pabaigoje įvyko gilus apdirbamosios pramonės nuosmukis, jų dalis pasaulio pramonės produkcijos gamyboje (išskyrus gamtinių išteklių gavybą) tapo gerokai mažesnė nei SSRS laikais. Visame pasaulyje didėja pramonės gamybos aprūpinimas kapitalu, mechanizacija ir automatizacija, kompiuterių ir robotų naudojimas, kyla darbo jėgos kvalifikacija, daugiau stengiamasi gerinti produkcijos kokybę, mažinti aplinkos teršimą. Pramonė išlieka svarbiausia sfera, kurioje diegiamos naujos technologijos, išradimai.
Pramonę tiriantys mokslai
Pramonės problemas tiria pramonės ekonomika, pramonės geografija, industrinė sociologija.
Pramonės atsiradimas ir raida pasaulyje
Pramonės atsiradimas siejamas su namų pramone natūriniuose namų ūkiuose, kurie patys perdirbdavo savo reikmėms žaliavas, pasisavintas iš gamtos (žemės ūkio, miškų, vandenų). Savarankiška ūkio šaka pramonė tapo amatams atsiskyrus nuo žemės ūkio veiklos (amatų pramonė, dvarų pramonė).
Viduriniais amžiais plėtojantis miestams, kurie tapo didelių teritorijų ekonominiais centrais, pramonė tapo vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių visuomenės ekonominę ir mokslinę techninę pažangą. Kapitalizmo įsigalėjimas paspartino pramonės plėtrą ir pavertė ją vyraujančia ūkio šaka.
Besiplėtojanti pramonė perėjo tris stadijas: paprastosios kapitalistinės kooperacijos, manufaktūros ir stambiosios mašininės gamybos. Stambioji mašininė pramonė atsirado per 18 a. pabaigos–19 a. pramoninę revoliuciją iš manufaktūrų Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje stambiąją mašininę pramonę turėjo visos ekonomiškai išsivysčiusios šalys, jos svarbiausios šakos buvo tekstilės pramonė, kasyba, metalurgija, geležinkelio mašinų gamyba, karinė pramonė. Atsirado naujų pramonės šakų: naftos pramonė, plastikų gamyba, farmacijos pramonė, automobilių pramonė, aviacijos pramonė, radijo technikos pramonė ir kita. 19 a. pagal pramonės gamybos mastą ir plėtros tempus pasaulyje pirmavo Didžioji Britanija, 20 a. pradžioje ją pralenkė Jungtinės Amerikos Valstijos ir Vokietija. Išsivysčiusiose šalyse dėl industrializacijos paplito didelės bendrovės ir koncernai, labai padidėjo darbininkų ir miestų gyventojų skaičius, susiformavo industrinė visuomenė. Pramonės plėtra turėjo ir neigiamų padarinių: paspartėjo ekonomikos monopolizacija, didele ekonomine ir socialine problema tapo nedarbas, prasidėjo perprodukcijos krizės. Didėjanti darbuotojų koncentracija pramonės įmonėse ir sunkios darbo sąlygos skatino organizuoto darbininkų judėjimo atsiradimą.
Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus kariaujančių Europos šalių pramonė buvo nuniokota, o Jungtinių Amerikos Valstijų pramonės produkcijos gamyba dėl karinių užsakymų dar labiau padidėjo (1946 Jungtinės Amerikos Valstijos gamino daugiau kaip 40 % pramonės pasaulinės produkcijos).
Po Antrojo pasaulinio karo pramonė sustiprėjo visame pasaulyje, visų pirma SSRS ir kitose socialistinėse šalyse (ypač sunkioji pramonė, gaminanti mašinas, įrengimus, kitas investicines prekes, kuri SSRS nuo 20 a. 3 dešimtmečio pabaigos buvo plėtojama kaip vienintelė prioritetinė ūkio šaka siekiant padidinti šalies techninį ir karinį potencialą), Japonijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Italijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse, Kanadoje. 20 a. 6–8 dešimtmečiais pramonės produkcijos gamyba Jungtinėse Amerikos Valstijose padidėjo 3,4 karto, Vokietijos Federacinėje Respublikoje – 5,2, Italijoje – 6,2, SSRS – 12, Lenkijoje – 15, Japonijoje – 22, Rumunijoje – 31 kartą.
Atsirado naujosios industrinės valstybės – Pietų Korėja, Taivanas, Brazilija, Meksika, Argentina ir kitos, kurios pagal pramonės produkcijos gamybos mastą ėmė sparčiai artėti prie išsivysčiusių Vakarų valstybių. Pramonės plėtra Trečiojo pasaulio valstybėse suteikė joms galimybę sumažinti ekonominį atsilikimą, efektyviau panaudoti turimus gamtinius ir darbo išteklius, sukurti šiuolaikišką visuomenės socialinę struktūrą.
2687
pramoninė gamyba