prãmonės geogrãfija, ekonominės geografijos šaka, tirianti pramonės teritorinį organizavimą, atskirų įmonių, jų telkimosi vietų išdėstymą, tarpusavio ryšius. Iki 20 a. vidurio pramonės geografijoje vyravo atskirų pramonės šakų arba įmonių tyrimo aprašomasis metodas. Pramonės išdėstymas buvo siejamas su istoriniais veiksniais, gamtiniais ištekliais, energijos (vandens, kuro) aprūpinimo galimybėmis. Nuo 20 a. antros pusės pramonės geografijos tyrimuose įsigalėjo modeliavimas ir kiekybiniai metodai, kuriuos 20 a. pradžioje pagrindė vokiečių ekonomistas A. Weberis knygoje Apie pramonės išdėstymą (Über den Standort der Industrie 1909, anglų kalba Theory of Industrial Location 1929). Jo teorija siejama su gamybos sąnaudomis ir ekonominiais ištekliais. T. F. Palanderis ir E. M. Hooveris į minėtą teoriją įtraukė pajamų veiksnį ir susiejo jį su geografiniu gamybos išdėstymu. W. Christalleris knygoje Pietų Vokietijos centrinės gyvenvietės (Die zentralen Orte in Süddeutschland 1933, anglų kalba Central Places in Southern Germany 1939), A. Löschas knygoje Ūkio išdėstymas (The Economics of Location 1954) ir W. Isardas knygoje Ūkio išdėstymas ir atstumas (Location and Space Economy 1956) sukūrė centrinių vietų teoriją, pagal kurią gamybos sąnaudos ir pelnas siejami su žaliavų ir pardavimo rinkų (jų nuotoliu, pirkėjų ir pardavėjų skaičiumi, pasiekiamumu ir kita) išsidėstymu. 20 a. 8 dešimtmetyje į šią teoriją įtrauktas tarpusavio ryšių (infrastruktūros ir kooperacijos) veiksnys. 20 a. pabaigoje išryškėjo naujos tyrimų tendencijos: pramonės ir jos gaminių rinkų tarpusavio ryšys su globalizacijos procesais, tradicinių pramonės šakų restruktūrizacija ir nauji gamybos išdėstymo veiksniai, susiję su naujomis technologijomis bei darbo jėgos kaina. Daugiau rūpinamasi geografiniais ir ekologiniais veiksniams (specifinių vietų parinkimas atskiroms gamybos šakoms, senų pramonės įmonių iškėlimas iš miestų), pramonės išdėstymui ir plėtrai esant ribotiems gamtiniams ir ekonominiams ištekliams. Ruošiami teritorinio pramonės išdėstymo projektai‑modeliai, pagrįsti tiksliais geoekologiniais, geoekonominiais, infrastruktūriniais skaičiavimais atsižvelgiant į regionų poreikius ir galimybes. 21 a. pradžioje pramonės geografija tiria įvairaus mastelio (lokalinio, regioninio, nacionalinio, tarpnacionalinio, globalinio), pramonės šakų (kasybos, metalurgijos, mašinų ir prietaisų gamybos, tekstilės, maisto, chemijos, farmacijos ir kitų), jų telkimosi vietų, specializuotų ir daugiašakių gamybų teritorinį išdėstymą, jų geografinį pagrįstumą ir veiklos efektyvumą, priklausantį nuo geografinės aplinkos veiksnių.
Lietuvoje pramonės geografijos tyrimai pradėti prieš II pasaulinį karą (A. Rimka). 20 a. 7 dešimtmetyje sukurta Lietuvos gamybinių jėgų išdėstymo schema (K. Meškauskas, K. Šešelgis, V. Januškevičius), kurioje numatyta pramonę plėtoti ne tik 5 didžiausiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje), bet ir sukurti naujus pramonės centrus Alytuje, Marijampolėje, Tauragėje, Telšiuose, Utenoje, ugdyti kitus vidutinius ir mažus miestus. Ja remiantis vyko ilgalaikė pramonės teritorinė plėtra. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pramonė pradėta intensyviai plėtoti ir kituose miestuose bei miesteliuose. Pramonės cechų, ypač maisto, atsirado ir kaimuose. 21 a. pradžioje pramonės geografiją tiria I. Bražukienė, A. Birgelytė, J. Zagorskis.
2764