pramonnė nuosavýbė, intelektinės nuosavybės dalis, apimanti teises į išradimo patentą, naudinguosius modelius, pramoninį dizainą, prekių ženklus, paslaugų ženklus, įmonių vardus, kilmės nuorodą, kilmės vietos nuorodą, puslaidininkinių gaminių topografijas ir kita, t. p. šių objektų apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos.
Paryžiaus konvencija
Tarptautinės teisės pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą, yra 1883 Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (Paryžiaus konvencija, paskutinį kartą peržiūrėta 1967, papildyta 1979, Lietuva prisijungė 1994). Pagal šią Konvenciją, pramoninė nuosavybė suprantama pačia plačiausia prasme ir apima ne tik pramonę, prekybą tiesiogine prasme, bet ir žemės ūkio gamybos sritis, kasybos pramonę ir visus produktus – gaminamus ir gamtinės kilmės (pvz., vyną, grūdus, tabakų lapus, valgius, gyvulius, iškasenas, mineralinius vandenis, alų, gėles, miltus). Be Konvencijoje išvardytųjų, pramoninės nuosavybės objektais laikomi ir įvairūs vėliau atsirandantys objektai, pvz., puslaidininkinių gaminių topografijos, augalų veislės, simboliniai interneto adresų sričių (domenų) vardai. Pramoninės nuosavybės sąvoka apima daug įvairių ir savarankiškų teisių, kurios atsirado skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingais tikslais, todėl kiekvienos jų teisinis reguliavimas t. p. turi savų ypatybių.
Pramoninės nuosavybės ypatumai
Universalus pramoninės nuosavybės apibrėžimas nepateikiamas nei Konvencijoje, nei kituose teisės dokumentuose dėl to, kad ši teisės sritis sparčiai plėtojasi, randasi vis naujų pramoninės nuosavybės teisių, turinčių naujų požymių, sudėtinga sudaryti bendrą ir visuotinai priimtiną pramoninės nuosavybės teisių katalogą, nes vienose valstybėse pripažįstamos tokios pramoninės nuosavybės teisės (pvz., teisės į naudinguosius modelius), kurios nepripažįstamos kitose valstybėse. Norint išsamiai apibrėžti pramoninės nuosavybės teises reikėtų arba išvardyti visus įvairioms teisėms būdingus požymius (tai vargiai įmanoma dėl diskutuotino ir kintančio šių teisių sąrašo), arba pateikti itin abstraktų ir todėl netikslų apibrėžimą. Dėl šių priežasčių teisės aktuose pramoninės nuosavybės (arba pramoninės nuosavybės teisių) apibrėžimas dažniausiai nepateikiamas, pati sąvoka teisės aktuose vartojama atskirai ar apibendrintai kaip intelektinė nuosavybė (pvz., Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse) arba pramoninės nuosavybės sąvoka apibrėžiama vardijant konkrečias teises, bet ir tokiu atveju dažniausiai nepateikiamas išsamus teisių sąrašas, nes numatoma pramoninės nuosavybės naujų teisių atsiradimo galimybė (pvz., 1967 Konvencijoje dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įsteigimo, Lietuva prisijungė 1992).
Pramoninės nuosavybės teisės įvardijamos bendru pavadinimu, o įstatymų leidėjai įvairiais metodais sistemina jas reglamentuojančius teisės aktus. Kai kurios valstybės (pvz., Prancūzija) yra priėmusios intelektinės nuosavybės kodeksus, į kuriuos įtrauktos ir su pramoninės nuosavybės apsauga susijusios teisės normos. Priimami atitinkami teisės aktai, pvz., 2004 Europos Parlamento ir Europos Tarybos Direktyva dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo, skirti suvienodinti visų Europos Sąjungoje ir jos valstybėse narėse pripažįstamų intelektinės nuosavybės teisių gynimo klausimus.
Pamatinis visas intelektinės nuosavybės (kartu ir pramoninę nuosavybę) teises vienijantis požymis yra nematerialus (tai yra idealus arba tik protu suvokiamas) šių teisių objektas. Nematerialus objekto pobūdis pagrindžia vieną svarbiausių pramoninės nuosavybės teisės principų – pramoninės nuosavybės objektas egzistuoja nepriklausomai nuo savo materialaus pavidalo, tai lemia ir nevienodą jų teisinį reglamentavimą ir teisinį likimą. Materialus daiktas, kuriame yra pramoninės nuosavybės teisių objektas, įkūnija 2 skirtingus teisių objektus: daiktą (pvz., drabužį, vaistą, automobilį), į kurį egzistuoja daiktinės teisės, ir pramoninės nuosavybės objektą (prekės ženklą, išradimo patentu saugomą cheminę medžiagą, automobilio dizainą ir kita). Asmuo, įsigijęs tokį materialų daiktą, neįgyja išimtinių teisių į pramoninės nuosavybės objektą.
Pramoninės nuosavybės apsaugos pagrindiniai principai yra registracijos, teritorialumo bei ribotos teisinės apsaugos terminai (jie skiriasi kiekvieno pramoninės nuosavybės objekto atveju). Šie principai nėra absoliutūs, pvz., plačiai žinomi prekių ženklai remiantis Paryžiaus konvencija gali būti saugomi be registracijos arba prekių ženklo apsauga registracijos pagrindu gali būti pratęsiama neribotą skaičių kartų.
Pramoninė nuosavybė Lietuvoje
Lietuvos nepriklausomoje valstybėje pramoninės nuosavybės apsaugą reglamentavo Prekių ženklams saugoti (1925), Išradimų ir patobulinimų, Pramoninių modelių ir dizaino (1928) įstatymai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėta atkurti savarankišką pramoninės nuosavybės apsaugos nacionalinę sistemą. 1991 įsteigto Valstybinio patentų biuro pagrindinės funkcijos siejamos su pramoninės nuosavybės objektų apsauga, ją reglamentuojančių teisės aktų rengimu, atstovavimu Lietuvai su pramonine nuosavybe susijusiose organizacijose. 1992 priimtas Vyriausybės nutarimas Dėl pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos Lietuvos Respublikoje.
Pramoninės nuosavybės apsaugą reglamentuoja Prekių ženklų (2000, įsigaliojo 2001, pakeitęs Prekių ir paslaugų ženklų įstatymą, 1993), Patentų (1994), Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos (1998), Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą (2001), Dizaino (2002, įsigaliojo 2003, pakeitęs Pramoninio dizaino įstatymą, 1995) įstatymai. Teises į pramoninės nuosavybės objektus patvirtinančius specialius dokumentus (patentus arba liudijimus) išduoda Valstybinis patentų biuras, įregistravęs šiuos objektus valstybės registruose.
1314