pramonnė revoliùcija, prãmonės revoliùcija, prãmonės pérversmas, rankų darbu paremto agrarinio šalies ūkio persitvarkymas į ekonomiką, paremtą daugiausia mašinine gamyba, ir šį procesą lydintys socialiniai pakitimai. Pramoninės revoliucijos terminą pirmasis 1837 pavartojo prancūzų mąstytojas L. A. Blanqui, bet, manoma, jį išpopuliarino Didžiosios Britanijos ekonomikos istorikas A. Toynbee.
Pramoninė revoliucija prasidėjo 18 a. antroje pusėje Anglijoje, kuri tuo metu ūkio plėtros tempais pradėjo lenkti Olandiją ir tapo ekonomiškai pažangiausia valstybe. Čia tradicinę visuomenę sparčiai keitė į ją besiskverbiantys rinkos santykiai (pirmiausia žemės ūkyje, kurio nevaržė feodaliniai apribojimai; rinkos ekonomika). Anglija jau turėjo daug kolonijų, išplėtotą tarptautinę prekybą, iš jos buvo sukaupusi pakankamai finansinių išteklių, būtinų naujoviškai gamybai finansuoti. Dauguma jos gyventojų buvo išauklėti pagal protestantiškas darbo etikos tradicijas, valstybės politinė sistema buvo liberali, neslopino ekonominio aktyvumo. Teismų sistema iš esmės buvo nepriklausoma, galinti sėkmingai apginti privačią nuosavybę ir priversti laikytis sandorių.
Anglijos fabriko interjeras (Londonas, 18 a. pabaiga; 19 a. spalvota graviūra)
Svarbiausi pramoninės revoliucijos įvykiai: iš esmės naujų darbo priemonių – mašinų atsiradimas (gamybos mechanizavimas), perėjimas prie naujo ekonomikos plėtros tipo (lėtą ir nestabilią plėtrą pakeitė nuolatinė ir sparti), naujos socialinės struktūros susiformavimas (darbdaviai ir samdomieji darbininkai tapo vyraujančiomis visuomenės grupėmis). Naująjį visuomenės gamybos elementą – mašiną − sudarė 3 pagrindinės dalys: variklis, perdavimo mechanizmas ir darbinė mašina. Tarp jų svarbiausios buvo pirmoji, kaip energijos šaltinis, daug didesnis už žmogaus jėgą, ir trečioji, apdorojanti žaliavą (pakeičianti žmogaus rankas). Dažniausiai pramoninė revoliucija skirstoma į 3 etapus (pagal tai, kaip vyko išvardytų mechaninių įrenginių kūrimas).
Per pirmąjį etapą atsirado darbinės mašinos. Viena svarbesnių aplinkybių − 17 a. viduryje padidėjusi Anglijoje gaminamų vilnonių ir lininių audinių konkurencija su atvežtiniais (iš Indijos, Amerikos, Egipto) medvilnės gaminiais. Konkurencinėje kovoje svarbus įvykis buvo 1764 J. Hargreaveso mechaninių audimo staklių išradimas, kuris dažnai ir laikomas pramoninės revoliucijos pradžia. J. Hargreaveso staklės buvo varomos žmogaus raumenų jėga. 1769 R. Arkwrightas užpatentavo audimo stakles, varomas vandens rato. Audinių gamyba padidėjo kelis kartus, bet jų kokybė dar buvo prasta. 1775 S. Cromptono sukonstruotomis patobulintomis audimo staklėmis austi audiniai buvo ploni ir stiprūs. Anglijos audimo pramonei nebegalėjo prilygti niekas, jos audiniais praktiškai be konkurencijos pradėta prekiauti visose pasaulio išsivysčiusiose šalyse. Tuo metu įvyko svarbių pokyčių ir energijos išteklių srityje: kurui plačiai pradėta naudoti anglis. Iš anglių pradėjus išgauti koksą atpigo geležies gamyba. Daugėjo anglių kasyklų, iš kurių reikėjo išpumpuoti vandenį. Šį poreikį geriausiai tenkino Glazgo universiteto laboranto J. Watto 1769 sukonstruotas garu varomas stūmoklinis variklis. Jis palengvino anglių išgavimą iš gilių šachtų. Patobulintą variklį pradėta plačiai naudoti ir kitur.
Variklio išradimas ne tik paspartino senųjų verslų plėtrą. Prasidėjo perversmas transporte. 1802 Paryžiuje amerikietis R. Fultonas pastatė bandomąjį laivelį su garo varikliu. Grįžęs į Jungtines Amerikos Valstijas jis pastatė laivą (varomą J. Watto gamykloje pagaminto variklio), kuris 1807 išplaukė į pirmą reisą Hudsono upe (keleivių neatsirado nė vieno). 1817 Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje garlaivių jau buvo šimtai, 1830 pradėjo veikti pirmoji reguliari transatlantinė laivybos linija. 19 a. pradžioje pradėti bandymai sukurti garu varomą vežimą. 1815 anglų savamokslis mechanikas G. Stephensonas sukūrė pirmąjį garvežį. 1830 tarp Mančesterio ir Liverpulio nutiestas pirmasis tarpmiestinis geležinkelis. 19 a. geležinkeliai sparčiai tiesti visose išsivysčiusiose šalyse. Iš pradžių mašinų paplitimą ribojo jų gamyba rankomis, viena nuo kitos jos gerokai skyrėsi. Perversmas gamyboje baigėsi tada, kai buvo sukurtos mašinos, gaminančios mašinas (viena pirmųjų – H. Maudslay tekinimo staklės, kuriomis buvo galima sriegti sriegius; be kitų sričių, tai turėjo didelę įtaką karo pramonei: atsirado graižtviniai šautuvai, toliašaudės patrankos).
Vakarų Europoje mašinos nebuvo naujas reiškinys, jų būta nuo antikos laikų. Mašinų gamyboje proveržis prasidėjo tik 18 a., nes atsirado svarbių socialinių naujovių: pradėta naikinti cechų sistema, kuri draudė konkurenciją, ir pradėta kurti išradėjų teisių apsaugos (patentų) sistema. Viduriniais amžiais išradimai dažniausiai buvo slepiami, nes bijota, kad jiems paplitus konkurencija pražudys patį išradėją. Patentų sistema išradimą pavertė kapitalu, nešančiu pelną. J. Wattas, R. Fultonas, G. Stephensonas, R. Arkwrightas sukaupė turtus ir tapo stambiais verslininkais.
Pramonės revoliucijos epocha kokybiškai pakeitė ūkio plėtros tempus. Anksčiau jie buvo nedideli, būdavo dažnų ūkio nuosmukių. 75 % darbingų gyventojų buvo užimti maisto produktų gamyba. Nacionalinis produktas buvo suvartojamas, bet neskiriamas kaupimui. Kitokia padėtis buvo 18 a. pabaigoje. Daug žmonių sparčiai sukauptą kapitalą (pirmiausia prekyboje; ypač pelninga buvo vergų prekyba) buvo pasirengę investuoti į išradimus, bandyti naujus ūkininkavo metodus. Investicijos reiškė ir pinigų pasiskirstymą, daugėjo galinčių pirkti pramonės gaminius (vis labiau pingančius).
Mašinų masinis naudojimas pakeitė darbo organizavimo principus, ilgainiui – ir visuomenės socialinę struktūrą. Šiuo aspektu pramoninę revoliuciją ypač išsamiai tyrė kairesnių pažiūrų mokslininkai (pirmiausia K. Marxas). Anot jų, šiame procese svarbiausia, kad gamyba iš labiau individualios tapo labiau kolektyvinė. Iš samdomo darbininko buvo reikalaujama ne tiek meistriškumo, kiek standartinių operacijų atlikimo. Toks žmogus negalėjo tapti savarankišku gamintoju (išeiti iš fabriko ir kurti savo verslą), jis buvo pririštas prie kapitalo savininko. Į gamybos procesą buvo įtraukti ne tik vyrai, bet ir moterys bei vaikai, kurių darbas buvo daug mažiau mokamas. Dėl to sparčiai didėjo vaikų mirtingumas. Įmonės savininko ir darbininkų nesutarimai dėl darbo užmokesčio ir darbo sąlygų ilgą laiką (kol neatsirado legalios profesinės sąjungos) tinkamai nebuvo sprendžiami, kildavo maištų ir sukilimų (pvz., Anglijos luditai laužydavo jų reikalavimus atsisakiusių tenkinti fabrikantų mašinas).
Pramoninė revoliucija įvairiose šalyse vyko skirtingai. Anksčiausiai Anglijos (Didžiosios Britanijos) pavyzdžiu pasekė Prancūzija (1830–60), vėliau – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Vokietija (1850–1900), Skandinavijos šalys (19 a. 8 dešimtmetis), Japonija (19 a. 9 dešimtmetis). Labiau atsilikusiose šalyse pramonės revoliucijos priežastys buvo ne tiek vidinės, kiek išorinės (būtinybė įveikti ekonominį ir karinį atsilikimą), dėl to čia procesai buvo greičiau vyriausybių suplanuoti, nei spontaniški ir dėl to neužbaigti. Pvz., SSRS pramoninė gamyba tapo ūkio pagrindu 20 a. 4–6 dešimtmetyje, bet dėl valstybinės priežiūros gamybos automatinio atsinaujinimo mechanizmai išliko silpni, be vyriausybės pagalbos pramonės gamyba ir vėliau plėtojosi lėtai.
pramoninis perversmas
P. Mantoux La Révolution Industrielle au XVIII siècle; Essai sur les Commencements de la Grande Industrie Moderne en Angleterre Paris 21959; E. J. Hobsbawm The Age of Revolution: Europe, 1789–1848 New York 1962; T. S. Ashton The Industrial Revolution (1769–1830) Oxford 2009.