Dovydáitis Pranas 1886 12 02Runkiai (Višakio Rūdos vlsč., Marijampolės apskr.) 1942 11 04Sverdlovsk (dabar Jekaterinburg, Rusija; kenotafas Rasų kapinėse, Vilniuje), Lietuvos valstybės veikėjas, filosofas, pedagogas. Kankinys (2000). Jurgio Dovydaičio brolis, Jono Dovydaičio tėvas. Vasario 16 Akto signataras. Lietuvos Tarybos narys (1917), Lietuvos ministras pirmininkas (1919 03 09–04 12). Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1933). Dr. (1935).
Pranas Dovydaitis
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1908 Marijampolėje eksternu išlaikė gimnazijos baigimo egzaminus. 1912 baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. 1916–22 lietuviškos Kauno gimnazijos direktorius. 1922–40 dėstė Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 – Lietuvos universitetas), Religijų istorijos katedros vadovas; profesorius (1927).
Leidybinė ir kita veikla
1914–15 Vilniuje redagavo dienraštį Viltis. Apie 40 laikraščių ir žurnalų leidimo iniciatorius; gamtos mokslų žurnalo Kosmos, teologijos ir filosofijos žurnalų Logos bei Soter steigėjas ir redaktorius. Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktorius (1931–40). Vienas katalikų organizacijų (pavasarininkų, ateitininkų, katalikių studenčių) kūrėjų; vadovavo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai (1920–24), ateitininkams (1921–27), Lietuvos darbo federacijai (1928–1940). 1941 suimtas NKVD, kalintas lageriuose; sušaudytas.
Pažiūros
P. Dovydaičio filosofija pagrįsta katalikiškąja pasaulėžiūra. Pabrėžė, kad religija ir mokslas vienas kitą papildo ir įprasmina. Jų atskyrimas sumenkintų žmogaus pažinimo galimybes. Veikaluose akcentavo tomistinę tikėjimo kaip proto, o ne valios akto koncepciją. Religiją laikė viena pagrindinių kultūros dalių. Pritardamas neovitalistų koncepcijai teigė, kad gamtos mokslų atradimai patvirtins neotomistinės filosofijos svarbiausius teiginius. Pabrėžė materializmo ir idealizmo priešpriešą filosofijos istorijoje.
P. Dovydaitis kritikavo K. Marxo ekonominį materializmą. Socialinių problemų priežastimi laikė dorovės nepaisymą, nutolimą nuo religijos, sekuliarizaciją. Neigė darvinizmą (straipsnis Šis tas apie darvinizmą ir p. Avižonio principus 1910).
Žmogaus kilmės, genetikos klausimus aiškino remdamasis Tomo Akviniečio filosofija ir popiežiaus Leono XIII enciklika Aeterni patris. Analizuodamas Jėzaus Kristaus istoriškumo problemą, tikėjimo ir žinojimo, filosofijos ir teologijos santykį pabrėžė krikščionybės svarbą istorijai. Istorijos filosofiją skirstė į metafiziką ir determinizmą. Pastarajam priskyrė koncepcijas, pripažįstančias įvairių aplinkybių ir atskiro asmens lemiamą įtaką istorijos raidai (straipsnis Istorijos filosofija ir jos problemos 1914).
Pritarė požiūriui, kad egzistuoja tautinė filosofija (straipsnis Ar esama tautinės filosofijos 1921–22).
Analizavo pedagogikos problemas (straipsnis Guyau moralės mokslo kritika 1926).
Kiti veikalai
Publikavo apie 100 straipsnių ir studijų iš religijos, religijų istorijos, hagiografijos, filosofijos, kultūros istorijos ir pedagogikos (Biblija ir Babelis 1911, Kristaus problema 1914, Žmogaus išsirutuliojimas ir paleontologija 1914, Kultūra, religija ir mokykla 1930, Pedagogikos istorijos paskaitos 1931, Šv. Augustinas 1933 ir kiti).
L: J. Girnius Pranas Dovydaitis Chicago 1975 (su bibliografija); A. Vasiliauskienė Akmenuotas patrioto kelias Vilnius 2001.
1710