Pranaš knỹgos, judėjų tradicijoje penkiolika, krikščionių – septyniolika Senojo Testamento knygų. Judėjai skiria Dvylikos pranašų (Abdijo knyga, Agėjo knyga, Amoso knyga, Habakuko knyga, Joelio knyga, Malachijo knyga, Michėjo knyga, Jonos knyga, Nahumo knyga, Ozėjo knyga, Sofonijo knyga, Zacharijo knyga) ir Paskutiniųjų, arba Vėlyvųjų, pranašų (Ezechielio knyga, Izaijo knyga, Jeremijo knyga) knygas. Krikščionių tradicijoje pirmosios pagal jų apimtį vadinamos Mažųjų pranašų knygomis, kitos kartu su Danieliaus knyga ir pranašui Jeremijui priskiriama Raudų knyga – Didžiųjų pranašų knygomis. Visi šie pranašai (Didieji ir Mažieji) dar vadinami Rašančiaisiais pranašais. Pranašų knygos yra parašytos pačių pranašų arba jų mokinių. Dažniausiai kalbama pirmuoju, rečiau trečiuoju (Iz 36–39) asmeniu. Pranašų knygos suformavo naują Biblijos žanrą, kuriam būdinga gilūs išgyvenimai, jausmai, dvejonės ir kančia, gausu Dievo pašaukimo ir padrąsinimo žodžių, nes pranašai dažniausiai bandė atsisakyti jiems skirtos misijos, teigė, kad nėra tam tinkami ar nepasižymėjo iškalba (Iz 6; Jer 1, 6–9; 17–19; Am 7, 14). Jų pašaukimas buvo lydimas daug baisesnių nei ankstesnių pranašų regėjimų (Iz 21, 3–4; Jer 4, 19; Hab 3, 16). Jie pranašavo tautai nuosmukį ir žlugimą, todėl nebuvo jos mylimi, kentė vienatvę ir panieką: Ne man sėdėti minioje, juokauti ar linksmintis (Jer 15, 17). Pranašų gyvenimas buvo kupinas baimės, jie buvo atstumti, pajuokti, jiems grėsė net laisvės atėmimas (Iz 28, 9–10; Oz 9, 8). Atsidūrę tokioje beviltiškoje padėtyje ir regėdami, kad jų tautos žmonės yra kurti Dievo žodžiui, neretai apimti pykčio pranašai juos keikė ir ragino Dievą juos nubausti: Išgaudyk juos kaip avis skerdimui, atskirk juos nuo kitų žudymo dienai (Jer 12, 3). Neretai priekaištavo net pačiam Dievui: Kodėl esi lyg staigmenos pritrenktas žmogus, lyg galiūnas, negalintis išgelbėti? (Jer 14, 9), bet savo pašaukimo pranašai negalėjo atsisakyti. Jeremijas visą gyvenimą grūmėsi su pareiga skelbti Dievo žodį; kartą jo pašaukimas net buvo nutrauktas, bet Dievas jį pašaukė antrą kartą (Jer 15, 19). Kitas dramatiškas pavyzdys yra pranašo Jono pašaukimas. Dievo siunčiamas į Ninevę, jis kaip įmanydamas išsisukinėjo nuo užduoties, bet ištiktas bėdos, ėmėsi pranašauti.
Mozė (skulpt. Antanas Kmieliauskas, Kernavė)
Manoma, judėjų tradicijoje Pranašų knygų kanonas susiformavo persų karalystės laikotarpiu (iki 323 prieš Kristų). Pranašų knygų sukūrimą lėmė du svarbūs įvykiai žydų istorijoje: 722 prieš Kristų žlugo šiaurinė Izraelio karalystė, 587 prieš Kristų buvo nuniokota Jeruzalė. Pranašų knygų rašymo laikotarpiu viena po kitos viešpatavo trys didžiosios imperijos: Asirija, Babilonija ir Persija. Kai kurioms Pranašų knygoms didelę įtaką padarė Tora: Jeremijo knygai – Pakartoto įstatymo knyga; Ezechielio – Kunigų knyga. Visose Pranašų knygose rašoma apie gyvenamąjį laikotarpį: Amoso knygoje išpranašauta Izraelio tremtis ir sunaikinimas, Michėjo, Sofonijo ir Nahumo knygose kalbama apie Asirijos grėsmę, Habakuko knygoje – apie pereinamąjį laikotarpį tarp Asirijos ir Babilonijos imperijų, Jeremijo knygoje minimas priešas, pasirodysiantis iš šiaurės, Ezechielio knygoje pranašaujamas Babilonijos žlugimas. Izaijo knygos antroje dalyje minimas bevardis tremties pranašas (Iz 40), manoma, yra Persijos karalius Kyras. Pranašų Agėjo, Zacharijo ir Malachijo knygos parašytos žydų potremtiniu laikotarpiu viešpataujant Persijos imperijai, bet neminimas ją pakeisiantis graikų viešpatavimas.
Pranašų knygose skelbiamas Dievo žodžis ir ginama Izraelio tauta nuo Dievo pykčio: Atmink, kaip aš stovėjau prieš tave, kalbėdamas dėl jų gero, nukreipdamas nuo jų tavo pyktį (Jer 18, 20), nors dažniausiai pranašaujama grėsmė ir tautos sunaikinimas, bet pabrėžiama atgailos svarba: Kas žino? Gal Dievas pasigailės ir atleis, gal sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime? (Jon 3, 9). Vyrauja tikėjimas, kad Dievo pyktį nugalės jo gailestingumas: Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam (Mch 7, 18–19), dažnas naujosios Sandoros įvaizdis, pabrėžiama, kad ji nebebus sulaužyta: ir sudarysiu su tavimi amžiną Sandorą (Ez 16, 60), gausu eschatologinių išgelbėjimo motyvų (Iz 2, 1–5). Izraelio tautos išrinktinumas suprantamas ne kaip jos neliečiamybė, o kaip didesnė dorovinė atsakomybė (Sof 1, 12), todėl pabrėžiama dorovė ir etinis monoteizmas: į jūsų penimų galvijų atnašas nepažvelgsiu […] Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas – lyg nuolat tekanti upė (Am 5, 21–25), bet neatmetama ir Šventyklos kulto svarba: Izaijas Dievo buvo pašauktas Šventykloje (Iz 6), Agėjas ir Zacharijas ragino ją atstatyti. Malachijo knygos pabaigą galima laikyti visų Pranašų knygų epilogu, užsimenama, kad pranašystės baigėsi, o jų skelbta viltis išsipildys prieš laikų pabaigą, kad atėjęs neištikčiau viso krašto pražūtimi (Mal 3, 22–24).
2182