Prancškus I (François I) 1494 09 12Cognac 1547 03 31Rambouillet, Prancūzijos karalius (1515–47). Valua dinastijos. Karaliaus Liudviko XII (paskutinis Valua dinastijos Orleano atšakos valdovas) pusbrolis. Angoulême’o grafo Karolio Valua sūnus, Margaritos Navarietės brolis, Henriko II tėvas.
Tapo karaliumi mirus bevaikiam Liudvikui XII. Remdamasis dinastinėmis pretezijomis pradėjo Italijos karus dėl Milano kunigaikštystės ir Neapolio karalystės. Iš pradžių jie buvo sėkmingi. 1515 Marignano mūšyje Pranciškus I sumušė Milano kunigaikščio Masimiliano Sforzos ir jo sąjungininko popiežiaus Leono X pasamdytus šveicarus. 1516 08 su Leonu X pasirašė konkordatą, kuriuo patvirtinta Prancūzijos bažnyčios autonomija (vadinamoji galikonybė), Pranciškus I gavo teisę skirti jos aukštuosius dvasininkus. Šalies viduje stiprino karaliaus valdžią (daugiau įgaliojimų gavo karaliaus taryba), oficialiuose dokumentuose lotynų kalbą pakeitė prancūzų kalba. 1519 Pranciškus I pralaimėjo Habsburgų kandidatui Ispanijos karaliui Karoliui I (vėliau imperatorius Karolis V) Šventosios Romos imperatoriaus rinkimus. Dėl įžeistos savimeilės Italijoje tęsė karus su Karoliu V, bet 1525 pralaimėjo Pavijos mūšį ir pateko į nelaisvę. Kalintas Madride. Sumokėjus išpirką 1527 grįžo į Prancūziją. Vėliau kelis kartus (1527–29, 1536–38, 1542–44) kariavo su Habsburgais, kovose nesidrovėjo sąjungos su Vokietijos protestantais ir Turkijos musulmonais.
Pranciškus I (aliejus, 16 a., dailininkas Joosas van Cleve′as)
Pranciškus I pagarsėjo menų globa: iš Italijos kvietėsi didžiuosius Renesanso menininkus (Leonardo da Vinci, B. Cellini ir kitus), kurie papuošė daugelį Prancūzijos karališkųjų pilių bei paskatino Prancūzijos Renesansą. Iš pradžių rėmė ir reformacijos apraiškas, bet nuo 1534 protestantus persekiojo (pvz., 1545 surengė žygį prieš valdensų sektą). Mirė nuo šiltinės.