Prancūzjos architektūrà
Liaudies architektūra
Liaudies architektūra savita ir įvairi. Pagal planą ir struktūrą skiriama keli gyvenamųjų namų tipai: vienaukščiai būstai – vienos patalpos (būdinga 19 a. pirmos pusės valstiečių ir smulkiųjų ūkininkų sodyboms; prie būsto statyta tvartas, vyno rūsys) ir stačiakampio plano, vadinamasis ilgasis namas (longère; smulkiųjų žemdirbių ir amatininkų; sudaro siena perskirtos gyvenamosios ir ūkinės patalpos su duonos kepimo patalpa), dviaukščiai būstai – salle haute (būdinga Elzaso regionui; dažniausiai pasiturinčių ūkininkų, pirklių, amatininkų arba vyndarių būstas, jo 1 aukšte sandėliuojama produkcija, 2 aukšte įrengiamos gyvenamosios patalpos), centriškojo plano (maison de maître; susiklostė Renesanso epochoje, 2 arba 3 aukštų gyvenamajame name patalpos grupuojamos apie centrinę patalpą) ir vadinamojo giluminio plano (susiklostė 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje, stačiakampio plano statinio vienoje pusėje ir dažniausiai 2 aukšte įrengiama gyvenamosios patalpos, kitoje pusėje – ūkinės, jas skiria koridorius).
ūkininko gyvenamasis namas Bourg‑en‑Bresse (Aino departamentas)
Bretanėje saviti taisyklingo plano, kalkių skiediniu sutvirtinti granito blokų gyvenamieji namai buvo statomi už nuo vandenyno pučiantį vėją užstojančių kalvų. 17–18 a. statyta iš medžio, molio, akmenų, stogai dengti šiaudais, nendrėmis, 19 a. pabaigoje naudota tašytas akmuo, degtos plytos, kalkės, stogams – šiferis.
Fachverkiniai gyvenamieji namai paplitę Normandijoje, Elzase, Šampanėje-Ardėnuose ir Pikardijoje. Šalies šiaurėje stačiašlaičiai stogai dengti plokščiomis, pietuose platūs stogai – dažniausiai lovinėmis čerpėmis. Sodybose pastatai grupuojami apie uždarą kiemą (būdinga Pikardijos regionui) arba laisvai. Ilgainiui susiklostė vadinamasis namo‑ūkio tipas – gyvenamieji ir ūkiniai pastatai sudaro vidinį kiemą su sodu, daržu.
Normandijos regionui būdinga sodais apjuostos sodybos, dažniausiai tinkuoti ir baltinti gyvenamieji namai (karkasas dažniausiai dažytas raudona arba tamsiai ruda spalva). Dažnai prie sodybų, vėliau prie pilių ir rūmų buvo sodinami vynuogynai.
Senieji laikai
Išliko neolito laikotarpio (Bretanėje, Korsikoje), bronzos amžiaus (Carnace, Morbihano departamentas) megalitų, keltų įtvirtintų gyvenviečių fragmentų.
triumfo arka Orange (Vaucluse’o departamentas, 1 a.)
Gausu senovės Romos laikotarpio pastatų – šventyklų (Augusto ir Livijos, 1 a. pr. Kr., Vienne’o departamentas, Dianos, 1 a. po Kr., Maison Carée, apie 16 pr. Kr., abi Nîmes’e, Apolono šventykla su amfiteatru Grand’e, Vogėzų departamentas), amfiteatrų (Arles’yje, 1 a. pr. Kr., visi senovės Romos ir romaninio stiliaus statiniai Arles’yje – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981; Lutecijos arena Paryžiuje, 1 a. po Kr.), akvedukų (per Gard’o upę Nîmes’e, 1 a. po Kr., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985), teatrų, triumfo arkų (visos Orange, Vaucluse’o departamentas, su kitais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981; Germaniko – Saintes’e, Pajūrio Charente’os departamentas, 19 po Kr.), termų (Plombières‑les‑Bains’e, Vogėzų departamentas, Paryžiuje, visos 2–3 a.), miesto sienų su vartais (Autune, 3 a.) liekanų.
Preromaninė architektūra
Nuo 5 a. pradėjo klostytis preromaninis menas. Merovingų dinastijos laikotarpio (476–750) bažnyčių architektūroje ryšku senovės Romos statybos tradicija: bazilikos planas, mediniai stogai, klasikinių motyvų ornamentu puoštos akmeninės sienos. Pastatyta bažnyčių (Šv. Germano vienuolyno Auxerre, 9–12 a.), baptisterijų (Šv. Jono Poitiers, 4 a., vėliau rekonstruota; vienas seniausių krikščioniškų statinių šalyje), įrengta kriptų.
7 a. pradėta statyti kryžiškojo plano pastatai su kvadratinėmis apsidėmis, fasadai puošti marmuro kolonomis, reljefais, interjerai – sienų tapyba, mozaikomis. Valdant Karolingų dinastijai (8–10 a.) susiklostė Karolingų renesansas. Sakralinių pastatų architektūroje taikyti naujoviški sprendimai – projektuota vestverkai, deambulatorijai, pusapvalės apsidės, dvibokščiai fasadai, derinta vėlyvosios antikos, Bizantijos, keltų ir germanų meno elementai. Svarbiausi statiniai: Saint‑Riquier vienuolyno bažnyčia (Somme’os departamentas, vėliau įgavo liepsnotosios gotikos bruožų), Dievo Motinos katedra Reimse (9 a., su buvusiu Šv. Remigijaus vienuolynu ir Tau rūmais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1991).
Romaninis stilius
Dievo Motinos didžioji bažnyčia Poitiers (11–12 a., restauruota 1996)
Šv. Marijos Magdalietės katedra Vézelay (1096–1132)
10 a.–12 a. viduryje plito romaninis stilius. Intensyviai plėtojosi netaisyklingo plano miestai (Cluny, Avinjonas, jo istorinis centras – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1995). Feodalai statydinosi įtvirtintas pilis: Langeais (Indre’o ir Luaros departamentas, 10 a. antra pusė), Plessis‑Bourré prie Luaros (Meno ir Luaros departamentas), Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I Užkariautojo Caene (abi 1047).
Vieni ankstyviausių romaninio stiliaus sakralinių statinių – Šv. Hilarijaus bažnyčia Poitiers (10 a., 1870 restauruota, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1998), Saint‑Michel‑de‑Cuxos vienuolynas (Pietų‑Pirėnų regionas, apie 1009–40), viena didžiausių romaninio stiliaus bazilikų Europoje – Šv. Sernino Tulūzoje (1080–1120). Normandijoje ir Šampanėje-Ardėnuose pastatytos bažnyčios nuo 12 a. pradžios pradėta dengti kryžminiais nerviūriniais skliautais (Šv. Remigijaus bazilika Reimse, 11 a.), Provanse paplito nesudėtingo plano vienanavės (Dievo Motinos katedra Avinjone, 12 a.) ir cilindriniais skliautais dengtos trinavės bažnyčios.
Vakarų Prancūzijos bažnyčių pagrindinis fasadas puoštas arkatūromis, kolonomis, skulptūromis, horeljefais (Dievo Motinos didžioji bažnyčia Poitiers, su kitais Santiago de Compostelos kelio statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1998; Saint‑Savino vienuolyno bažnyčia, Vienne’o departamentas, abi 11–12 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983). Šalies centrinėje dalyje bažnyčios dažniausiai statytos iš vulkaninio akmens (aukštos, kelianavės), pietvakarinėje – iš kalkakmenio (vienanavės su kupolais). Reikšminga ir savita Burgundijos romaninio stiliaus laikotarpio architektūros mokykla (įtakingiausia Europoje): Šv. Petro bazilika Cluny (1088–1131, neišliko, turėjo įtakos romaninio stiliaus architektūros raidai Europoje), katedros – Šv. Lozoriaus Autune (1132), Šv. Marijos Magdalietės Vézelay (1096–1132, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979).
Kiti žymesni romaninio stiliaus paminklai: bažnyčios – Šv. Stepono Nevers’e (9–11 a.), Šv. Filiberto Tournus (Sonos ir Luaros departamentas, 11 a. pradžia), Šv. Stepono Caene (1077), Šv. Mykolo kalno vienuolyno Mont‑Saint‑Michelyje (11 a. antra pusė, vienuolynas – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979), Šv. Petro – Moissace (11–15 a.) ir Angoulême (12 a.), Šv. Austremonijaus (Puy‑de‑Dôme’o departamentas, 12 a. vidurys), katedros – Švenčiausiosios Jėzaus Širdies Paray‑le‑Monialyje (Sonos ir Luaros departamentas, 10–11 a.), Dievo Motinos le Puy‑en‑Velay (12 amžius). Normandijos sakralinių pastatų dvibokščiai 3 tarpsnių fasadai ir lengvesnės sienų konstrukcijos žymėjo perėjimą prie gotikos.
Gotika
Dievo Motinos bazilika L’Épine (Marnos departamentas, 15 a.)
Fontenay vienuolyno kiemas (Côte-d’Oro departamentas, 12 a.)
Šv. Petro katedra (10–16 a.) ir buvusių Vyskupų rūmų įtvirtinti vartai (kairėje, 14 a.) Beauvais
Ankstyvosios gotikos plitimui įtakos turėjo cistersų ordino (įkurtas 1020–25) veikla – 12 a. pastatyta paprastų formų, menkai dekoruotų vienuolynų (Fontenay, Côte‑d’Oro departamentas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981, Pontigny, Yonne’o departamentas). Miestai įgavo taisyklingo plano struktūrą (stačiakampį gatvių tinklą sudarė siauros gatvės, centrinė aikštė), buvo apjuosti gynybinėmis mūro sienomis su bokštais ir monumentaliais vartais. Pastatyta pilių: Chinono (10–13 a.), Carcassonne (13 a., su įtvirtinto miesto kitais pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997), Anjony (Cantalio departamentas, apie 1430). Suprojektuota ankstyvosios gotikos ir romaninio stiliaus bruožų Saint‑Denis vienuolyno choras Paryžiuje (1137–44), katedrų – Laone (12 a. antra pusė–1235), Noyone (12 a. vidurys), Senlis (12 a. pabaiga, abu Oise’os departamentas), Šv. Stepono Sense (Yonne’o departamentas, 1130–68).
12 a. pabaigoje plito vėlyvoji gotika, suprojektuota raiškiausi gotikinės architektūros pastatai: katedros – Šv. Petro Beauvais (10–16 a., aukščiausia gotikinė bažnyčia Europoje), Dievo Motinos Chartres’e (1194–1225; 1260 perstatyta, 14–16 a. išplėsta, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979), Soissons’o (Aisne’os departamentas, 12–13 a.), Šv. Stepono Bourges’e (12–16 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1992), Roueno (13–19 a.), Le Mans’o (13 a. vidurys), Dievo Motinos Strasbūre (13 a. pabaiga–14 a. pradžia, su kitais Didžiosios salos statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988), Paryžiaus katedra (su kitais Senos pakrantės pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1991).
13 a. viduryje–14 a. pabaigoje susiklostė spindulinis stilius – pastatų fasadai puošti didelėmis rožėmis, jos skaidytos spindulius primenančiu masverko ornamentu (Dievo Motinos katedros – Reimse, 1212–14 a., Amiens’e, 1220–88, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981, Šv. Petro ir šv. Pauliaus katedra Troyes, Aube’o departamentas, pradėta 1228, Šventoji koplyčia Paryžiuje). Pastatyta civilinės architektūros statinių: tiltų (Pont Valentré per Lot upę ties Cahors’u, 1308–60), rūmų (Senieji ir Naujieji popiežiaus rūmai Avinjone, 1342–52, Rouene, 16 a.), ligoninių, rotušių (Arrase, 15–16 amžius).
Per Šimtametį karą (1337–1453) didelių statybų nevykdyta. 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje suprojektuota itin puošnių, įmantrių formų, gausiai dekoruotų liepsnotosios gotikos katedrų: Albi (1282–1480, su kitais senamiesčio pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2010), Dievo Motinos – Cléry (1429–83), Tours’e (15 a.), Dievo Motinos bazilika L’Épine (Marnos departamentas, 15 amžius).
Renesansas
15 a. antroje pusėje pradėjo klostytis savitas, itin dekoratyvus renesanso stilius, kuriam būdinga italų (Lombardijos) brandžiojo renesanso, manierizmo formų ir vėlyvosios gotikos elementų darna. Renesansinių pastatų suprojektavo karaliaus kvietimu į šalį atvykę italai, vėliau – vietiniai architektai (Ph. Delorme’as, J. Ducerceau, P. Lescot). 16 a. pradžioje, ankstyvojo renesanso laikotarpiu, civilinėje architektūroje gotikinė pastatų konstrukcija derinta su grakščiu renesansinių motyvų dekoru (Pranciškaus I stilius).
Chenonceaux pilis (Indre’o ir Luaros departamentas, 16 a., architektas Ph. Delorme’as)
Luaros slėnyje pastatyta puošnių pilių (Blois, 13–17 a., Chambord’o, pradėta 1519, abi Loiro ir Chero departamentas, Amboise’o, pradėta 1492, Chenonceaux, 16 a., architektai Ph. Delorme’as, J. Bullantas, abi Indre’o ir Luaros departamentas, su kitais Luaros slėnio statiniais tarp Sully‑sur‑Loire’os ir Chalonnes’o – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000), Paryžiuje ir jo apylinkėse – rūmų (Fontainebleau, 16–19 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981) ir pilių (Vincennes’o prie Paryžiaus, 14–17 a., Mažoji pilis Chantilly, 1560, architektas J. Bullant’as) ansamblių su parkais, didesniuose miestuose – rotušių (Créneaux Orleane, 1513, dabar konservatorijos pastatas), otelių (Paryžiuje – Sens’o, 1474–1519, Cluny, 1485–98, Carnavalet, apie 1550, manoma, architektas P. Lescot, Lamoignonų, 1586, architektas B. Ducerceau), vilų. Seniausias švyturys Prancūzijoje – Cordouano švyturys (Gironde’os departamentas, 1584–1611, pagal inžinieriaus Louis de Foix projektą, paaukštintas 1789, inžinierius Josephas Teulère’as).
Barokas ir klasicizmas
Keturių tautų kolegijos (Collège des Quatre Nations) rūmai (pradėti 1665, architektas L. Le Vau, fasadas 1732, architektas J.‑N. Servandoni) ir Menų tiltas (1804) Paryžiuje
Paryžiaus vartai Lille’yje (1692, architektas S. Vollant’as)
17 a. pradžioje plitęs barokas ilgainiui susiliejo su klasicizmu. Suprojektuota Liudviko XIII stiliaus stačiakampio plano, klasikinių formų rūmų, kurie dažniausiai su kampiniais paviljonais, dengti aukštais, laužytais stogais (Liuksemburgo rūmai Paryžiuje, 1614–30, architektai S. de Brosse’as, C. Metézeau, Medžioklės rūmai Versalyje, 1624, architektas P. Le Roy), sakralinių pastatų (Paryžiaus universiteto koplyčia, 1635–48, architektas J. Le Mercier). Barokinių statinių Paryžiuje ir jo apylinkėse suprojektavo F. Mansart’as (Malonės slėnio bažnyčia, su architektais J. Le Mercier, P. Le Muet, 1645–67), L. Le Vau (Vaux le Vicomte pilis Maincy, Senos ir Marnos departamentas, 1661, Keturių tautų kolegijos, Collège des Quatre Nations, rūmai, pradėti 1665, fasadas 1732, architektas J.‑N. Servandoni, dabar Prancūzijos institutas), J. Hardouinas‑Mansart’as (Maisons-Laffitte rūmai netoli Paryžiaus 1642–51, Invalidų rūmų ansamblis, su architektu L. Bruant’u, pradėtas 1671, su bažnyčia, 1691).
Valdant Liudvikui XIV oficialią meno politiką formavo Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija (susiklostė architektūros teorija, ją plėtojo architektai J. F. Blondelis, J.-N.-L. Durand’as), susiklostė Liudviko XIV stilius. Sukurti vieni raiškiausių Prancūzijos architektūros paminklų – Luvras (16–19 a.), Versalio rūmų ir parko ansamblis (17–18 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979). Architektas L. Le Vau, tapytojas Ch. Le Brunas ir kraštovaizdžio architektas A. Le Nôtre’as išplėtojo klasicistinių rūmų su prancūziškuoju parku ansamblio tipą. Suplanuota klasicistinių aikščių ansamblių: Paryžiuje – Karališkoji (1612, dabar Vogėzų), Dofino (1615, manoma, architektas C. de Chastillonas), Pergalių, Vendôme (abi 1685, pastaroji perplanuota 1698, abiejų architektas J. Hardouinas‑Mansart’as), Santarvės (buvusi Liudviko XV, 1755–74, architektas J.‑A. Gabrielis), Ch. de Gaulle’io (buvusi Žvaigždės, perplanuota 19 a. viduryje), Nancy – Stanislovo (1755, architektas E. Héré, su kitais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983).
17 a. viduryje–18 a. pradžioje prie šalies vakarinių, šiaurinių ir rytinių sienų pagal architekto S. de Vaubano projektus pastatyta 12 kompleksų gynybinių statinių (pasaulio paveldo vertybė, nuo 2008). 18 a. pradžioje įsigalėjo rokoko stilius, kurį šalyje skleidė olandų kilmės architektas ir dekoratorius G. M. Oppenordtas. Suprojektuota regentystės stiliaus otelių (Tulūzos, 1719, architektas R. de Cotte’as, 1656–1735, Soubiseʼo 1738, architektas G. G. Boffrand’as, abu Paryžiuje), Liudviko XV stiliaus grakščių, lengvų formų rezidencijose įrengta rokoko interjerų.
18 a. antroje pusėje plito vėlyvasis klasicizmas (neoklasicizmas), pastatyta harmoningų proporcijų sakralinių (Panteonas Paryžiuje) ir visuomeninių pastatų (Didysis teatras Bordeaux, 1780, architektas V. Louis), rūmų, nedidelių vilų su Liudviko XVI stiliaus interjerais. To laikotarpio pastatų architektūrai įtakos turėjo Ch. Percier ir P. F. L. Fontaine’o veikalas Romos rūmai: Romos rūmų, gyvenamųjų namų ir kitų modernių pastatų piešiniai (Palais de Rome: Palais, maisons, et autres édifices modernes dessinés à Rome 1798), J.‑N.‑L. Durand’o Trumpas pamokų kursas (Précis des leçons 1805). Paryžiuje suprojektuota 16–17 a. italų architektūros formas kartojančių bažnyčių (Šv. Sulpicijaus, 17 a. vidurys–18 a. vidurys, Saint Philippe‑du‑Roule 1772–84, architektas J. F. T. Chalgrinas, Loreto Dievo Motinos, 1823–35, architektas L.‑H. Lebas, Šv. Vincento Pauliečio, 1832–44, architektai J.‑B. Lepère’as, J.‑I. Hittorffas).
Karališkojo druskos fabriko kompleksas Arc‑et‑Senans’e (Doubs departamentas, 1779, architektas C.‑N. Ledoux)
Novatoriškais sprendimais rėmėsi C.‑N. Ledoux (Karališkojo druskos fabriko kompleksas Arc‑et‑Senans’e, prie Besançono, 1779, įgyvendintas iš dalies, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1982), É. L. Boullée (Montville’io, Brunoy rūmai Paryžiuje, abeji 18 a. 8 dešimtmetis) kūryba. Napoleono valdymo laikotarpiu (1804–15) sukurta pompastiškų, monumentalių klasikinių proporcijų, gausiai karo simboliais ir atributais dekoruotų triumfo arkų (Ch. de Gaulle’io aikštėje, 1806–36, architektas J. F. T. Chalgrinas, Carrouselio aikštėje, 1808, architektai Ch. Percier, P. F. L. Fontaine’as, abi Paryžiuje), memorialinių kolonų, stelų, šventyklų (Didžiosios Armijos, 1807–28, architektas P. A. Vignonas, baigta 1842, architektas J.‑J. Huvé, 1845 pervadinta Šv. Magdalenos bažnyčia).
19 amžius
Nuo 19 a. pirmos pusės imta konservuoti ir rekonstruoti architektūros paminklus, tuo rūpinosi Normandijos antikvarų draugija (Société des antiquaires de Normandie, įkurta 1824 Caene), Istorinių paminklų komisija (Commission des monuments historiques, įkurta 1837). 1828 išplėstas (suplanuoti pėsčiųjų takai) ir dujiniais žibintais apšviestas Eliziejaus Laukų prospektas (1994 išplėsti šaligatviai) Paryžiuje, 1853–70 rekonstruotas miesto centras (architektas G. E. Haussmannas), nutiesta gatvių, sutvarkyta kanalizacijos sistema. Atsirado naujų statinių: geležinkelio stočių, dengtų turgaus halių, universalinių parduotuvių, geležinkelio depų. Apie 1860 pradėta naudoti gelžbetonis.
Grand Opéra rūmų Paryžiuje didžioji fojė (19 a., dailininkas P.‑J.‑A. Baudry)
Neogotikos plitimui įtakos turėjo F.‑R. de Chateaubriand’o (Krikščionybės genijus / Le Génie du christianisme 1802), A. Ducare’o, Ch. Nodier (Vaizdingos kelionės į senąją Prancūziją / Voyages pittoresques dans l’ancienne France 1833), A. de Caumont’o (Monumentalių senovės meno kūrinių kursas / Cours d’antiquités monumentales 6 tomai 1830–41) veikalai, Paryžiuje leistas žurnalas Revue générale de l’architecture et des travaux publics (1840–90). Naudojant ketaus konstrukcijas rekonstruota senų (Chartres’o katedra, pradėta 1836, Paryžiuje – Šventoji koplyčia, pradėta 1838, Paryžiaus katedra, pradėta 1844; daugumą jų rekonstravo architektas E. E. Viollet‑le‑Ducas) ir pastatyta naujų sakralinių (Šv. Klotildos, 1846–57, architektas F. Chr. Gau, Šv. Eugenijaus, 1855, architektas L.‑A. Boileau, Šv. Petro Petit Montrouge’o apygardoje, 1870, architektas J. A. E. Vaudremeras, visos Paryžiuje, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies Moulinse’e, pradėta 1849, architektas J.‑B.‑A. Lassusas), visuomeninių (Nacionalinės meno ir amatų konservatorijos rūmai, 1845, architektai A.‑L.‑T. Vaudoyer, L. Vaudoyer, Šv. Genovaitės biblioteka, 1851, architektas H. Labrouste’as, pirmą kartą pastato interjere panaudotas atviras ketaus karkasas, abu Paryžiuje) pastatų.
Nuo 4 dešimtmečio plito eklektika, suprojektuota romaninio stiliaus, bizantikos, italų gotikos ir ankstyvojo renesanso elementų pastatų: Didžioji Švč. Mergelės Marijos katedra Marselyje (1855–72, architektas L. Vaudoyer), Paryžiuje – neobarokiniai Grand Opéra rūmai (1875, architektas Ch. Garnier), Rytų (1849, architektas F. Duquesney), Šiaurės (1864, architektas J.‑I. Hittorffas), d’Orsay (1900, architektas V. Laloux, 1986 rekonstruoti, architektai G. Aulenti, R. M. Bardonas, M. P. Colbocasas, M. J. P. Philipponasas, dabar Orsay muziejaus rūmai) geležinkelio stotys, parduotuvė La Samaritaine (1907, architektas J. Jourdainas). 1889 Pasaulinei parodai pastatytas Eiffelio bokštas (architektas G. A. Eiffelis) vėliau tapo Paryžiaus simboliu.
20 amžiaus pirma pusė
įeiga į Abačių metropoliteno stotį Paryžiuje (1899–1912, architektas H. Guimard’as)
20 a. pradžioje plito ornamentinė art nouveau kryptis. 1900 Paryžiuje atidarius pirmąją metropoliteno liniją sukurta įeigų (1899–1912, architektas H. Guimard’as), pastatyta art nouveau bruožų Monmartro Šv. Jono bažnyčia (1904, architektas A. de Baudot), Nancy suprojektuota vila (1901, architektas H. Sauvage’as). Naujų urbanistinių sprendimų, gelžbetonio ir plieno konstrukcijų taikymo galimybių pasiūlė architektai T. Garnier, broliai A. Perret ir G. Perret, H. Guimard’as, A. de Baudot, inžinierius E. Freyssinet; daugiausia projektuota sostinėje ir jos apylinkėse. A. Looso, T. van Doesburgo, F. T. Marinetti architektūrines idėjas žurnale L’Esprit nouveau (1920‑25) apžvelgė dailininkas A. Ozenfant’as, poetas P. Dermée, architektas Le Corbusier, kuris modernizmo idėjas pristatė ir manifeste Po kubizmo (Après le cubisme, su A. Ozenfant’u, 1918).
Svarbiausi modernistiniai statiniai: Orly oro uosto angarai (1921, architektas F. Hennebique’as), Savoye vila Poissy (1931, architektas Le Corbusier, abu prie Paryžiaus), Dievo Motinos bažnyčia Le Raincy (1923, architektas A. Perret), gyvenamasis namas Maison de Verre (1931, architektai P. Chareau, B. Bijvoet, abu Paryžiuje), pastatas Maison du Peuple Clichy (1939, architektai J. Prouvé, V. Bodiansky). Suprojektuota miestų sodų, inovatyvių gyvenamųjų kompleksų (Amiraux gatvėje Paryžiuje, 1924, architektas H. Sauvage’as, Pessace prie Bordeaux, 1926, architektas Le Corbusier, gyvenamieji namai Mallet‑Stevenso gatvėje Paryžiuje, 1927, architektas R. Mallet‑Stevensas).
20 amžiaus antra pusė–21 amžiaus pradžia
Paryžiaus filharmonijos pastatas (2015, architektas J. Nouvelis; © LATGA / ADAGP, 2020)
G. Pompidou centras Metze (2010, architektas Š. Banas, architektūrinės bendrovės Jean de Gastines Architectes, Philip Gumuchdjian Architects)
Po II pasaulinio karo miestų (Havro rekonstrukcija, pradėta 1945, architektas A. Perret, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2005) atstatymams suburta sociologų, urbanistų, inžinierių ir architektų grupės (gyvenamasis namas Unité d’Habitation Marselyje, 1952, architektas Le Corbusier, standartinių surenkamųjų konstrukcijų gyvenamųjų namų kompleksas Meudone, 1952, architektas J. Prouvé), padidėjo gyvenamųjų ir pramoninių pastatų poreikis.
Prezidento F. Mitterrand’o valdymo laikotarpiu (1981–95) valstybės užsakymu Paryžiuje suprojektuota raiškių tūrių, skulptūriškų formų pastatų ir visuomeninių erdvių: La Defénse’o verslo kvartalas (pradėtas formuoti 6 dešimtmetyje) su Didžiąja arka (1983, architektai J. O. von Spreckelsenas, P. Andreu, inžinierius E. Reirzelis), Arabų pasaulio institutas (1987, architektas J. Nouvelis), Mokslo ir pramonės sala (1986, architektas A. Fainsilberas) ir parkas Villette (architektas B. Tschumi, jame – kompleksas Muzikos miestas 1995, architektas Chr. de Portzamparcas), stiklo Piramidė Luvro muziejuje (architektas I. M. Pei), Bastilijos operos (architektas C. A. Ottas), Ekonomikos, finansų ir biudžeto ministerijos (visi 1989, architektai P. Chemetovas, B. Huidobro) rūmai, Prancūzijos nacionalinė biblioteka (1995, architektas D. Perrault).
Kiti žymesni 20 a. statiniai Paryžiuje: aukščiausias sostinėje dangoraižis Tour Montparnasse (1972, architektai E. Beaudouinas, U. Cassanas, L. Hoÿmas de Marienas, C. Bernard’as), Pompidou nacionalinis meno ir kultūros centras (1977, architektai R. Piano, R. Rogersas), Amerikos centras (1994, architektas F. O. Gehry, dabar Prancūzų filmoteka), Bercy parkas su sporto rūmais (1997, architektas B. Huet, architektūrinė bendrovė F. F. L. Architectes).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje pastatyta viešbučių (Didžioji piramidė La Grande Motte, Hérault departamentas, 1974, architektai J. Balladuras, J. B. Tostivint’as) ir SPA centrų (Courchevelyje, 2015, architektūrinė bendrovė Auer Weber Architekten), bibliotekų (Medijų – Troyes, 2002, architektūrinė bendrovė Du Besset‑Lyon Architectes, mokslo – Orleano universitete, 2006, architektūrinė bendrovė Lipsky+Rollet, biliotekos Lille’yje priestatas, 2016, architektūrinė bendrovė Auer Weber Architekten), koncertų (La Carène – Breste, 2007, architektūrinė bendrovė Atelier d’Architecture Jacques Ripault et Denise Duhart, Grenoblyje, 2008, architektūrinė bendrovė Hérault Arnold Architects) ir parodų (Skarabėjas – Riorges’e, Luaros departamentas, 2008, architektas A. Sarfati ir kiti) salių, muziejų (Citroën parodų pastatas C42 Paryžiuje, 2008, muziejaus priestatas Lille’yje, 2010, abiejų architektūrinė bendrovė Manuelle Gautrand Architecture), arenų (Azur Antibes’e, 2013, Aix‑en‑Provence, 2017, architektūrinė bendrovė Christophe Gulizzi Architecte, abiejų architektūrinė bendrovė Auer Weber Architekten), kompaktiškų gyvenamųjų kompleksų (studentų bendrabutis Résidence Ladoumegue Paryžiuje, architektūrinė bendrovė ecdm, Résidence le Mélézium Lille’yje, abu 2008, architektai X. Bouffart’as, J.‑L. Leclercqas, architektūrinė bendrovė Quatr’A, gyvenamųjų namų kvartalas Ampère Grenoblyje, 2009, architektūrinė bendrovė r2k architecture), biurų pastatų (Europos Parlamento rūmai Strasbūre, 1999, architektūrinė bendrovė As. Architecture‑Studio, Le Galilée – Tulūzoje, 2010, architektas W. Bellecouras), ugdymo įstaigų (licėjus Galliéni – Tulūzoje, 2008, architektūrinė bendrovė Vasconi Associés Architectes, Europos mokykla Strasbūre, Liono universiteto vadinamasis Prieplaukos pastatas, abu 2015, abiejų architektūrinė bendrovė Auer Weber Architekten).
Pasaulio paveldo vertybės
Dievo Motinos katedra Chartres’e, Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia Vézelay, Šv. Mykolo kalno vienuolynas Mont‑Saint‑Michelyje, Versalio rūmų ir parko ansamblis (visi nuo 1979), senovės Romos ir romaninio stiliaus statiniai Arles’yje, Fontenay vienuolynas (Côte‑d’Oro departamentas), triumfo arka ir teatras Orange (Vaucluse’o departamentas), Dievo Motinos katedra Amiens’e, Fontainebleau rūmų ir parko ansamblis (visi nuo 1981), Karališkojo druskos fabriko kompleksas Arc‑et‑Senans’e ir druskos fabrikas Salins‑les‑Bainsʼe (nuo 1982 ir 2009), Saint‑Savino vienuolyno bažnyčia (Vienne’o departamentas), Stanislovo, Skaldyklos ir Susitarimo aikščių ansamblis Nancy (abu nuo 1983), akvedukas per Gard’o upę Nîmes’e (nuo 1985), Strasbūro Didžiosios salos ir naujamiesčio statiniai (nuo 1988), Dievo Motinos katedra, buvęs Šv. Remigijaus vienuolynas ir Tau rūmai Reimse, Paryžius su Senos pakrantės pastatais (visi nuo 1991), Šv. Stepono katedra Bourges’e (nuo 1992), Avinjono istorinis centras (nuo 1995), Pietų kanalas ir jo statiniai (1667–94, inžinierius P.‑P. Riquet, nuo 1996), Carcassonneʼo įtvirtintas miestas (nuo 1997), Santiago de Compostelos kelio statiniai, Liono istorinis centras (visi nuo 1998), 11–17 a. varpinės (su varpinėmis Belgijoje), Saint‑Emiliono kraštovaizdis (visi nuo 1999), Luaros slėnio statiniai tarp Sully‑sur‑Loire’os ir Chalonnes’o (nuo 2000), Provins’o istorinis centras (Senos ir Marnos departamentas, nuo 2001), rekonstruotas Havro miestas (nuo 2005), Bordeaux istorinis centras (nuo 2007), S. de Vaubano gynybiniai kompleksai (nuo 2008), Albi miestas (nuo 2010), neolito laikotarpio gyvenvietės su mediniais statiniais ant polių (su panašiais statiniais Austrijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje), Causses’o ir Sevenų kultūrinis kraštovaizdis (visi nuo 2011), Valenciennes’o akmens anglių baseino statiniai (nuo 2012), Šampanės regiono putojančio vyno gamybos kompleksai (nuo 2015), Le Corbusier pastatai (su jo kitais pastatais Argentinoje, Belgijoje, Indijoje, Japonijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje, nuo 2016), Taputapuatėjos archeologinė vietovė (Prancūzijos Polinezija, nuo 2017), Europos SPA miestai (su miestais Austrijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Belgijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje), Cordouano švyturys (prie Girondeʼos estuarijos žiočių), Nica – žiemos kurortinis miestas (visi nuo 2021).
1729
L: J.‑P. Dantec Architecture en France Paris 1999.
Prancūzijos kultūra
Prancūzijos konstitucinė santvarka
Prancūzijos partijos ir profsąjungos
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos