Prancūzjos choreogrãfija. Prancūzijos liaudies šokiai gausūs ir įvairūs: basdansas, branlis, burė, farandola, gavotas, galjarda, kotiljonas, menuetas, paspjė, rigodonas, tambūrinas. 13–14 a. pradėjo klostytis sceninis šokis. Buvo šokama vidurinių amžių žonglierių vaidinimuose, rūmų teatrų spektakliuose. Rūmų šventes dažniausiai kūrė italų šokio meistrai. 1573 karalienės Kotrynos Mediči į Paryžių atvežta italų šokėjų trupė pastatė rūmų baleto spektaklį Lenkų baletas (choreografas Balthazaras de Beaujoyeulx, 1500 ar 1535–87), jis buvo skirtas pagerbti lenkų pasiuntiniams. 1581 Paryžiuje rodytas rūmų baletas Komiškasis karalienės baletas (choreografas Balthazaras de Beaujoyeulx). Pirmuosiuose rūmų baletuose buvo derinama žodinis tekstas, šokis, instrumentinė muzika, dainavimas. Rūmų baletų spektakliai dažniausiai buvo rodomi didelėse menėse, šokdavo karaliai ir didikai, nuo 17 a. antros pusės – ir profesionalūs atlikėjai (vadinamieji baladinai).
Rūmų baleto Komiškasis karalienės baletas libreto iliustracija (choreografas Balthazaras de Beaujoyeulx, 1500 ar 1535–87; vario raižinys, 1581, dailininkas Jacques’as Patinas, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje)
Valdant karaliui Liudvikui XIV rūmų baletas suklestėjo. 1651 Liudvikas XIV (būdamas 13 metų) debiutavo Kasandros balete, iki 1670 šoko įvairiuose baletuose. 1661 Paryžiuje Liudviko XIV iniciatyva įsteigta Karališkoji šokio akademija (veikė iki 1780) reglamentavo šokio stilius, jų atlikimo būdus, rengė šokėjus, choreografus, šokių mokytojus. Šiuo laikotarpiu susiklostė dauguma ir dabar vartojamų klasikinio šokio terminų, Karališkosios šokio akademijos vadovas P. Beauchamps’as įtvirtino penkias kojų, rankų pozicijas, kojų ir pėdų verstumo taisyklę. 1671 Paryžiuje įkurtas muzikinis teatras Karališkoji muzikos akademija (iki 1875 veikė įvairiais pavadinimais, nuo 1875 Grand Opéra). Nuo 17 a. vidurio buvo populiarios komedijos baletai: Molière’o (jis jose ir šoko) Vedybos per prievartą (1664), Žoržas Dandenas, Ponas de Pursonjakas (abi 1668), Miestelėnas bajoras (1670, visų kompozitorius J.‑B. Lully), Molière’o Tariamasis ligonis (1673, kompozitorius M. A. Charpentier, visų baletmeisteris P. Beauchamps’as, scenografas C. Vigarani, 1637–1713). 17 a. antroje pusėje susiklosčiusi opera baletas buvo grindžiama vokalinėmis ir choreografinėmis priemonėmis. Nuo 1672 kompozitoriaus J.‑B. Lully operose baletuose šokio scenas statė P. Beauchamps’as, vėliau – jo mokinys G.‑L. Pécourt’as (1653 ar 1655–1729). Šis išugdė šokėjų; žymesni: M. Blondy (1676 ar 1677–1739), C. Balonas (1671–1744), M. T. P. de Subligny (1666–1735), F. Prévost (1680 ar 1681–1741). 1681 J.‑B. Lully operoje balete Meilės triumfas su profesionaliais atlikėjais vyrais pirmą kartą kaip trupės narės šoko profesionalios šokėjos, joms vadovavo šokėja Panelė de Lafontaine (apie 1655–apie 1738). 17 a. antroje pusėje klostėsi klasikinio šokio sistema, buvo kuriami kanonai, jie reglamentavo nuo operos spektaklio atsiskiriančio baleto spektaklio turinį ir formą. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje Paryžiuje išleista reikšmingų teorinių veikalų: C.‑F. Ménestrier (1631–1705) Apie baletus senovinius ir modernius remiantis teatro taisyklėmis (Des ballets anciens et modernes selon les règles du théâtre 1682), R. A. Feuillet Choreografija, arba Šokio užrašymo menas... (Choréographie ou l’Art de décrire la danse... 1700, ši knyga tapo viena svarbiausių 18 a. knygų apie baleto techniką, buvo išversta į anglų ir vokiečių kalbas). 1713 Liudviko XIV įsaku įkurta nuolatinė Paryžiaus operos (nuo 1875 Grand Opéra) šokėjų trupė, prie šio teatro – baleto mokykla (veikia iki šiol). 1714 Sceaux pilyje (Aukštutinės Senos departamentas) pastatytas vienas pirmųjų draminių baletų Horacijus, jo siužetas buvo perteiktas vien šokiu ir pantomima. 18 a. antroje pusėje didelę reikšmę baleto raidai turėjo baletmeisterio J. G. Noverre’o kūryba ir teoriniai veikalai. Veikale Laiškai apie šokį ir baletus (Lettres sur la danse et sur les ballets 1760, papildytas 1803–04) jis reikalavo baleto reformos: siekti veiksmo, muzikos, choreografijos ir scenografijos vienumo, atsisakyti nepatogių, puošnių kostiumų, kaukių, kurti siužetinius, veiksmo baletus (ballet d’action). Šiuo laikotarpiu Prancūzijos baletas susiklostė kaip savarankiška meno šaka – vietoj divertismentų kurta baletai klasikinių tragedijų temomis, pagal istorinius ir mitologinius siužetus, plėtota vientisas, logiškas siužetas. Tobulinta šokio technika, atsisakyta kaukių, kurti sąlygiškesni kostiumai, viena baleto raiškos priemonių tapo pantomima. J. G. Noverre’o tradicijas tęsė jo mokiniai J. Daubervalis (Tuščias atsargumas 1789, pagal įvairių kompozitorių muziką), Ch. Le Picqas (1744 ar 1749–1806). 18 a. garsėjo šokėjai L. Dupré (apie 1697–1774), M. Sallé, M. Camargo, G. A. Vestrisas, L.‑M. Lany (1733–77), M. Allard (1738 ar 1742–1802), broliai Maximilienas (1741–87) ir Pierre’as (1758–1840) Gardeliai, M. Guimard (1743–1816), A.‑F. Heinel (1753–1808), Panelė Théodore (1760–96), A. Vestrisas (1760–1842), L. A. Duport’as (1781–1853).
19 a. Prancūzijos baletas suklestėjo. Nuo 4 dešimtmečio pradėta statyti romantinės krypties baletai: J. M. Schneitzhöfferio (1785–1852) Silfidė (1832, baletmeisteris F. Taglioni, Silfidę šoko M. Taglioni), A. Ch. Adamo Žizel (1841, baletmeisteriai J. Perrot ir J. Coralli, 1779–1854, Žizel šoko C. Grisi). Fantastiniams, egzotiškiems siužetams įgyvendinti prireikė įvairesnių raiškos priemonių – gerinta baleto artistų sukinių, šuolių technika, balerinos pradėjo šokti ant pirštų galų (puantų), jų sijonėliai (prancūziškai tutu) buvo patrumpinti, tapo lengvesni. 19 a. antroje pusėje baletų pastatė A. Saint‑Léonas (L. Delibes’o Kopelija 1870), L. Mérante’as (1828–87; Silvija 1876). Paryžiuje romantinio repertuaro baletus šoko geriausios šio laikotarpio užsienio baleto artistės: austrė F. Elssler, italės M. Taglioni, C. Grisi, F. Cerrito (1817–1909), C. Rosati (1826–1905), S. Fuoco (1830–1916), R. Sangalli (1850–1909).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje susidomėjimas baletu nuslūgo, statyta daugiausia vienveiksmiai, divertismentinio pobūdžio baletai. Baletų sukūrė kompozitoriai L. Delibes’as, É. V. A. Lalo, J. É. F. Massenet, C. Saint‑Saënsas. 20 a. 2 dešimtmetyje Prancūzijos baleto raidai didelės įtakos turėjo 1908–10 (baleto spektakliai rodyti nuo 1909) Paryžiuje S. Diagilevo rengti Rusų sezonai, jo įkurtos ir vadovaujamos trupės Rusų baletas (Les Ballets Russes, gyvavo 1911–29) kasmetinės gastrolės. M. Fokino, V. Nižinskio, L. Miasino, B. Nižinskos, G. Balanchine’o baletų novatoriška choreografija, artistų A. Pavlovos, T. Karsavinos, V. Nižinskio, O. Spesivcevos, V. Nemčinovos šokis, dailininkų A. Benua, L. Baksto dekoracijos, kompozitoriaus I. Stravinskio muzika turėjo didelės įtakos Prancūzijos baleto tolesnei raidai. S. Diagilevui pagal užsakymą muziką baletams sukūrė prancūzų kompozitoriai M. Ravelis, C. A. Debussy, G. Auricas, D. Milhaud, F. Poulencas, E. Satie, A. Sauguet, scenografiją – P. Picasso, H. Matisse’as, A. Derainas, F. Léger. Nuo 3 dešimtmečio Paryžiuje veikusiose rusų emigrančių baleto studijose (O. Preobraženskajos, L. Egorovos, abi įkurtos 1923, A. Volinino, įkurta 1925, M. M. Kšesinskajos, įkurta 1929; joje stažavo lietuvių baleto artistai M. Juozapaitytė‑Kelbauskienė ir B. Kelbauskas) išugdyta daug Prancūzijos baleto artistų. 1920–25 Paryžiuje veikė trupė Švedų baletas, rodyti prancūzų kompozitorių G. Aurico, A. Honeggero, D. Milhaud, F. Poulenco, E. Satie baletai, scenografiją jiems kūrė prancūzų dailininkai F. Léger, F. Picabia, libretus – prancūzų rašytojai B. Cendrars’as, P. Claudelis, J. Cocteau. 1929–44 ir 1947–58 Paryžiaus Grand Opéra solistas, baletmeisteris ir trupės vadovas buvo S. Lifaris; jam vadovaujant trupė tapo viena geriausių Europoje. S. Lifaris praplėtė jos repertuarą – sukūrė daugiau kaip 100 baletų ir netradicinių neoklasicistinių šokio spektaklių (Ikaras 1935, Ištarė 1941, pagal V. d’Indy muziką, G. Aurico Fedra 1950), tobulino artistų profesionalumą. Garsėjo baleto artistai C. Zambelli (1875–1968), S. Peretti (1910–97), S. Schwatz (1910–2000), L. Darsonval, Y. Chauviré, M. Bozzoni (1917–2003), Y. Algaroffas (1918–95), N. Vyroubova (1921–2007), Chr. Vaussard (1923–2011), M. Lafon (1923 ar 1924–67), A. Kalioujny (1923–86), L. Tchérina, C. Bessy, L. Daydé (abi g. 1932). 1947 Paryžiuje S. Lifaris įkūrė Choreografijos institutą. Nuo 20 a. vidurio Prancūzijos baletui turėjo įtakos modernusis šokis.
M. Jarre’o baleto Paryžiaus katedra spektaklio scena (1965, choreografas R. Petit, Nacionalinis operos teatras Paryžiuje)
Nuo 5 dešimtmečio garsėjo choreografas R. Petit, 1945–48 jis baletus statė Paryžiaus trupėje Les Ballets des Champs‑Elysées (veikė 1945–50), nuo 1948 – savo įkurtoje trupėje Ballets de Paris (pagrindinius vaidmenis atliko R. Petit žmona R. Jeanmaire, 1924–2020), 1972–98 – Nacionalinėje Marselio baleto trupėje (įkurta 1972). Baletuose (Jaunuolis ir mirtis 1946, pagal J. S. Bacho muziką, Karmen 1949, pagal G. Bizet muziką, M. Constant’o Cyrano de Berirano de Bergeracas 1959, M. Jarre’o Paryžiaus katedra 1965) klasikinį šokį jis papildė savita plastikos raiška. 1953 Paryžiuje M. Béjart’as įsteigė baleto trupę Ballets de l’Étoile (nuo 1957 Paryžiaus baleto teatras), 1957 – Maurice’o Béjart’o baleto teatrą, buvo jo vadovas, choreografas; spektakliuose (Simfonija vienišam žmogui 1955, pagal P. Schaefferio ir P. Henry muziką, I. Stravinskio Šventasis pavasaris 1959) derino klasikinio ir moderniojo šokio elementus, klasikinę ir įvairių tautų liaudies muziką.
7–8 dešimtmetyje M. Béjart’as sukūrė monumentalių choreografijos kūrinių, skirtų atlikti didelėse scenose, arenose (IX simfonija 1964, pagal L. van Beethoveno muziką, Romeo ir Džuljeta 1966, pagal H. L. Berliozo muziką, Nižinskis – Dievo klounas 1971, pagal P. Čaikovskio ir P. Henry muziką). Nuo 7 dešimtmečio pabaigos vyko kultūros decentralizacijos procesai, Prancūzijos įvairiuose regionuose baletus statė žymūs baletmeisteriai (Marselyje – J. Lazzini, 1926–2012, Strasbūre – J. Combes’as, Nicoje – F. Adret, g. 1920), įkurta baleto trupių; žymesnės: Reino baletas Strasbūre (įkurta 1972), Nancy prancūzų baletas teatras (įkurtas 1978), Šiaurės baletas Roubaix (įkurtas 1983). 1983–89 Paryžiuje Grand Opéra baleto trupei vadovavo vienas žymiausių rusų baleto artistų R. Nurejevas, jis atnaujino daugelį klasikinių baletų, pakėlė trupės meninį lygį. 6–9 dešimtmetyje garsėjo baleto artistai J. Amiel (g. 1930), J. Rayet (g. 1932), A. Labisse’as (g. 1936), C. Motte (1937–86), Chr. Vlassi (g. 1938), C. Atanassoffas, G. Thesmar, N. Pontois, N. Thibon, J.‑P. Bonnefoux (visi g. 1943), W. Piollet (1943–2015), M. Denard’as (g. 1944), J. Guizerix, P. Bart’as, J.‑P. Franchetti (visi g. 1945), F. Clerc, D. Khalfouni, J.‑Y. Lormeau (visi g. 1951), C. de Vulpian (g. 1952), Ch. Jude’as (g. 1953), S. Guillem, M. Loudières (g. 1956), F. Legrée (g. 1957), E. Platel, P. Dupond’as (abu g. 1959). Nuo 9 dešimtmečio garsėjo baleto artistai I. Guérin, C. Arbo, F. Gaļda (visos g. 1961), M.‑C. Pietragalla, L. Hilaire’as, K. Belarbi (visi g. 1962), E. Maurin (g. 1963), M. Legris (g. 1964), J. Martinezas (g. 1969), A. Letestu (g. 1971), N. Le Riche’as, J.‑G. Bart’as (abu g. 1972), A. Dupont (g. 1973), L. Pujol (g. 1975). 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje pastatyta A. Alonso, G. Balanchine’o, J. Robbinso, G. Tetley, A. Tudoro kūrinių. Žymesni 20–21 a. baletmeisteriai ir choreografai: L. Staatsas (1877–1952), H. Landeris, G. Skibine’as (1920–81), J. Babilée, J. Charrat (1924–2017), M. Renault (1927–93), P. Van Dijkas (1929–97), M. Descombey (1930–2011), P. Lacotte’as (1932–2023), F. Blaska (g. 1941), Ph. Decouflé (g. 1961). Nuo 1963 Paryžiuje kasmet rengiamas Tarptautinis baleto festivalis.
Po II pasaulinio karo intensyviau pradėjo klostytis šiuolaikinis šokis. 6 dešimtmetyje Paryžiuje gastroliavo Jungtinių Amerikos Valstijų šokėjai M. Graham ir J. Limónas, surengtas pirmasis Prancūzijoje šiuolaikinio šokio festivalis ir konkursas. Nuo 7 dešimtmečio pabaigos padaugėjo užsienio šiuolaikinio šokio artistų ir choreografų gastrolių (M. Cunninghamo, A. Nikolais, P. Bausch), rengti tarptautiniai konkursai (nuo 1969 Bagnolet, prie Paryžiaus). 1974 įkurta Paryžiaus operos Teatrinių tyrimų trupė, jai vadovavo Jungtinių Amerikos Valstijų choreografė, A. Nikolais mokinė C. Carlson (g. 1943). Paryžiaus operoje statyta prancūzų (J. Garnier, 1940–89, J. Guizarix, g. 1945, D. Bagouet, J. Chr. Paré, g. 1957) ir užsienio (K. Armitage, L. Chils, D. Gordono, P. Tayloro) choreografų šokio spektakliai. Įkurta šokio trupių Prancūzijos regionuose: Šiuolaikinis baletas teatras (1968–72 veikė Amiens’e, nuo 1972 Angers, nuo 1978 veikia kaip Nacionalinis šiuolaikinio šokio centras), Tylos teatras La Rochelle’yje (įkurtas 1974), M. Marin (g. 1951) trupė Créteil’uje (Marnos slėnio departamentas; įkurta 1978), É. Dubois trupė Grenoblyje (1979 įkūrė J.‑C. Gallotta, g. 1950, ir M. Altaraz), D. Bagouet (1951–92) trupė Montpellier (įkurta 1980), A. Preljocajo (g. 1957) baleto trupė (įkurta 1985, nuo 1996 veikia Aix‑en‑Provence). Nuo 1984 Paryžiuje veikia Šiuolaikinio šokio teatras, nuo 1995 – Orleano nacionalinis choreografijos centras (1995–2016 vadovas J. Nadjis).
20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje buvo statoma J. Butlerio, M. Cunninghamo, W. Forsythe’o, J. Neumeierio, T. Tharp ir kitų kūriniai. Žymiausi choreografai: O. Duboc (1941–2010), B. Lefèvre (g. 1944), F. Flamand’as (g. 1946), J. Patarozzi (g. 1947), K. Saporta (g. 1950), C. Marcadé, R. Chopinot (abi g. 1952), F. Verret’as (g. 1955), J. Nadjis, A. Preljocajas, D. Larrieu, B. Montet (visi g. 1957), R. Obadia (g. 1958), C. Brumachonas, C. Diverrès, J. Bouvier (visi g. 1959), H. Robbe’as (g. 1961), J.‑F. Duroure’as (g. 1964), B. Charmatzas, M. Merzouki (abu g. 1973). Nuo 1966 šiuolaikinio šokio spektakliai rodomi Avinjono festivalyje, nuo 1972 festivalyje Paryžiaus ruduo, nuo 1984 – Liono šokio bienalėje.
Lotaringijos baleto spektaklio La Stravaganza scena (2005, choreografas A. Preljocajas, tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis Naujasis Baltijos šokis Vilniuje)
Lietuvoje 1938 Kaune gastroliavo Prancūzijos baleto artistė L. Darsonval, 1960 – Grand Opéra baleto artistai Y. Chauviré, Y. Algaroffas, 1971 – šio teatro artistai F. Zumbo ir P. Bart’as, 1988 – artistė M.-C. Pietragalla. Iš šiuolaikinio šokio trupių gastroliavo: K. Saportos (1994), K. P. Frenáko (1995), M. Marin ir Ph. Genty (abi 1996) trupės, trupės Cie Christine Bastin (1994), l’Échappée (1995), Orleano nacionalinis choreografijos centras, Caeno nacionalinis choreografijos centras (abu 1997), trupės Aktuel Force (1998), Ariadone (1999, 2009), Ballet Preljocaj (1999, 2006), Paryžiaus aukštosios muzikos ir šokio mokyklos Jaunimo baletas (2004), Lotaringijos baletas (2005), Roubaix nacionalinis choreografijos centras, ETXEA (abi 2006), trupės Käfig (2007), Compagnie Rêvolution (2008, 2009), Beau Geste, Cie Illico, Systeme Castafiore (visos 2009), A.lter S.essio (2010), choreografai B. Charmatzas (2000), J. Nadjis (1998, 2000).
57
Prancūzijos kultūra
Prancūzijos konstitucinė santvarka
Prancūzijos partijos ir profsąjungos
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos