miniatūra Šventyklos statyba iš Juozapo Flavijaus knygos Judėjos senybės (dailininkas J. Fouquet, apie 1470, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje)
Prancūzjos dail
Seniausių laikų dailė
Ankstyviausi rasti kūriniai – iš vėlyvojo paleolito (keturiasdešimtas–aštuntas tūkstantmetis prieš Kristų). Tai Aurignaco kultūros (pagal Aurignaco urvą pietinėje Prancūzijoje, trisdešimt penktas–dvidešimtas tūkstantmetis prieš Kristų) ir Solutré kultūros (pagal Solutré vietovę vidurio Prancūzijoje, aštuonioliktas–penkioliktas tūkstantmetis prieš Kristų) urvų tapyba, dramblio kaulo ir kaulinės schematiškos apnuogintų moterų statulėlės, moterų galvutės, kaulinius ginklus puošiantys gyvūnų (elnių, žuvų, paukščių) atvaizdai. Madeleine’o kultūros laikotarpio (septynioliktas–vienuoliktas tūkstantmetis prieš Kristų) urvų tapyboje (Lascaux ir Font‑de‑Gaume’o urvas su kitais Vézère’o urvais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979) sustiprėjo natūralistinės tendencijos – įsivyravo 2–3 spalvomis (geltona, ruda, raudona arba juoda) mineraliniais dažais tapyti tikslaus piešinio laukinių žvėrių atvaizdai. Mezolito laikotarpiu (aštuntas tūkstantmetis–5500/5300 pr. Kr.) atsirado geometrinis ornamentas, urvų tapybai būdingi daugiafigūriai medžioklės siužetai, akcentuotas veiksmas, judesys. Neolito laikotarpiu (5500/5300–antras tūkstantmetis prieš Kristų), įsigalint sėsliam gyvenimo būdui, pradėta plėtoti keramika ir tekstilė; gaminta lipdytinė keramika, smulkioji plastika iš akmens, rago, kaulo. Sukurta abstrahuotų, schematiškų uolų piešinių, pastatyta sakralinių megalitų – menhyrų, kromlechų, dolmenų (geometriniu piešiniu dekoruotų menhyrų alėja Carnace, Morbihano departamentas). Bronzos amžiaus (antras–pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) dailė pasižymėjo įvairove: buvo gaminami bronzos dirbiniai, dekoruoti raižytais, inkrustuotais, emaliuotais geometriniais, augaliniais, gyvūniniais motyvais, poliruoti ir virveliniu bei įrėžtu ornamentu puošti smailiadugniai indai; vėliau juos pakeitė iš Ispanijos atėjusi varpelinės keramikos kultūra. Geležies amžiaus (nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų) dailei įtaką darė Villanovos kultūra ir etruskų menas. 6–5 a. pr. Kr. į dabartinę Prancūzijos teritoriją įsiveržus keltams plito Hallstatto kultūra ir La Tène’o kultūra. Buvo kuriama akmens, bronzos ir keraminė plastika (žmonių, realių ir fantastinių gyvūnų figūrėlės), papuošalai, kaukės, ginklai. Ištobulinta metalo apdorojimo technika; dirbiniai buvo raižomi, inkrustuojami, emaliuojami, puošiami spiralėmis, pynutėmis, augaliniais, gyvūniniais ir figūriniais motyvais. 2–1 a. pr. Kr. romėnams užkariavus Galiją, perimtos jų statybos ir puošybos tradicijos – vilos, rūmai ir visuomeniniai pastatai buvo dekoruojami mozaika, statulomis, reljefais, ištapomi ornamentais ir figūrinėmis scenomis. Reljefinei (Endimiono ir Selenės sarkofagas, 3 a. pradžia) ir apvaliajai (Galų karys 1 a.) skulptūrai, biustams būdinga statiška ir apibendrinta forma, psichologinė charakteristika, išorinis panašumas su portretuojamuoju. Keramika dekoruota raižytu, spaustu arba tapytu ornamentu, kurta terra sigillata, gaminti stiklo dirbiniai.
Preromaninė dailė
5 a. pabaigoje pradėjo klostytis preromaninė dailė. Frankų valstybėje 5–8 a. plėtotas Merovingų menas, perėmęs vėlyvosios antikos ir vietinių genčių tradicijas. Akmens pastatų sienos, kolonų kapiteliai, sarkofagai (Šv. Ažilbero sarkofagas, 7 a., Jouarre’o vienuolynas, Senos ir Marnos departamentas) buvo dekoruojami supaprastintu geometriniu ir zoomorfiniu ornamentu, krikščionybės simboliais. Vienuolynuose buvo perrašinėjamos ir iliustruojamos rankraštinės knygos (Gelazijaus sakramentarijus 8 a. vidurys). Valdant Karoliui Didžiajam (768–814) kilo kultūrinis sąjūdis Karolingų renesansas, orientuotas į antikos palikimą. Skulptūroje, freskose, mozaikose susiliejo Bizantijos ir Merovingų tradicijos. Klostėsi miniatiūrų mokyklos (Ebo evangelija 816–835), plėtota dramblio kaulo drožyba, emalis.
Romaninio stiliaus dailė
freska Viešpaties didybė (Cluny vienuolyno koplyčia Berzé-la-Ville’yje, apie 1100)
11 a. įsivyravo romanika; svarbiausia meninės veiklos sritis buvo architektūra. Šventovių portalus, timpanus, kolonų kapitelius pagal vyravusią ikonografiją pradėta puošti reljefine skulptūra, derančia su architektūros formomis. Klostėsi regioninės skulptūros mokyklos. Burgundijos skulptūra pasižymėjo ekspresija, šviesos ir šešėlių kontrastais, emocingumu. Čia susipynė vėlyvosios antikos ir barbarų genčių tradicijos, vyravo bibliniai siužetai, teologinės alegorijos, religiniai simboliai (Cluny Šv. Petro bazilikos kapitelis; Autuno Šv. Lozoriaus katedros portalas ir kapiteliai, 1130, skulptorius Gislebert’as; Vézelay Šv. Magdalenos katedros portalas, 12 a. pirma pusė, skulptorius, manoma, Gislebert’as). Languedoco mokyklai būdinga nerami plastika, neaukšti dinamiško piešinio reljefai (Šv. Petro vienuolyno Moissace portalas, 1115–30).
Sienų tapyba supaprastinto piešinio, dekoratyvios formos, elementarių spalvų derinių (Cluny vienuolyno koplyčia, 1103–09, Berzé‑la‑Ville’is, netoli Cluny; Šv. Stepono katedra Auxerreʼe, 13 amžius). Intensyviai plėtotos knygų miniatiūros, jose tęstos Bizantijos ir Karolingų iliuminavimo tradicijos (Šv. Stepono sakramentarijus iš Limoges’o, apie 1100). Plėtotas emalio menas, sukurta įspūdingų juvelyrikos, liturginių, siuvinėtų tekstilės dirbinių.
Gotikos dailė
12 a. antroje pusėje Šiaurės Prancūzijoje pradėjo klostytis gotikos stilius, plitęs iki 15 a. pabaigos. Vyravo apvalioji ir reljefinė skulptūra (ji buvo sutelkta bažnyčių interjeruose ir eksterjeruose), kuri pasižymėjo išilgintomis proporcijomis, S pavidalo figūrų siluetais, laužytomis draperijų klostėmis, šviesos ir šešėlių kontrastais; plėtoti Šv. Rašto, šventųjų gyvenimo, Kristaus kančios, Švč. Mergelės Marijos gyvenimo siužetai. Ankstyvajai skulptūrai (Saint‑Denis, Laono, Senso katedros, 12–13 a.) dar būdinga romaniniai bruožai, vėlesnėje Reimso, Amiens’o, Strasbūro, Chartres’o katedrų skulptūroje atsiskleidė gotikos savitumas. Klostėsi skulptūros mokyklos. Reimso mokyklai (Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai, Marijos ir Elžbietos susitikimas Reimso katedroje, 1225–45, skulptorius Nicolas iš Verdeno) būdinga tikroviškos proporcijos, tikslios apimtys, Chartres’o skulptūra (Melchizedekas, Abraomas ir Mozė Chartres’o katedroje, 1251) dvasingesnė, mistiškesnė, Amiens’o plastika (Paskutinis teismas Amiens’o katedroje, 1220–30) pasižymėjo meistrišku atlikimu. Burgundijoje klestėjo skulptoriaus C. Sluterio mokykla, kuri išsiskyrė raiškia plastika, psichologiniu tikslumu (hercogo Pilypo II Drąsiojo, jo žmonos Margaritos Flandrietės ir šventųjų figūros Champmolio vienuolyne, 1391–97).
Chartresʼo Dievo Motinos katedros skulptūros
Sienų tapyba gotikos laikotarpiu sumenko, vyravo suveriamieji altoriai, altoriniai paveikslai, šventųjų atvaizdai; būdinga grakštus, išilgintų proporcijų piešinys, auksuotos ir ornamentuotos detalės, ryškios spalvos. Plėtotos regioninės tapybos mokyklos. Provanso tapytojų (J. Clouet, Jeanas Bourdichonas, apie 1457–1521) kūriniuose ryšku viduramžių principai, Nyderlandų įtaka. Liono dailininkai (Jeanas Perréalis, apie 1455–apie 1530) patyrė Italijos tapybos poveikį. Burgundijos tapyba išsiskyrė įmantria stilistika (M. Broederlamas, J. Malouelis, H. Bellechose’as). Luaros mokyklos tapyboje (centrai Tours’as, Bourges’as, Moulins’as) buvo akivaizdžios pasaulietinės dailės užuomazgos (J. Fouquet tapyti dvariškių portretai, altorių paveikslai, miniatiūros).
Paryžiaus katedros rožė (1260)
Plėtotas vitražas; ankstyvieji vitražai (Saint‑Denis, Chartres’o katedros, 12 a.) panašūs į manuskriptų iliuminacijas. 13 a. iškilo Paryžiaus vitražo mokykla (Šventoji koplyčia, 1248, Paryžiaus, Reimso katedros, 13 a.), pasižymėjusi sudėtingais vaizdais, ryškiomis spalvomis, metalo jungtimis. Gotikos miniatiūrose įsivyravo natūralizmas, būdinga ryškios, lokalios spalvos, linijinis pradas, grakštus piešinys, gausūs augaliniai ir gyvūniniai ornamentai (Pilypo IV Gražiojo maldaknygė, 13 a. antra pusė, dailininkas Honoré, maldaknygė iš Belleville’io, 1323–26, Jeanne’os d’Évreux Valandų knyga 14 a. pirma pusė, abiejų dailininkas Jeanas Pucelle’is). 15 a. pradžioje Dijone miniatiūras kūrė internacionalinės gotikos atstovai broliai Limbourgai. Plėtota auksakalystė, tekstilė, kurti metalo, kaulo, stiklo dirbiniai. Būdinga grakščios ir sudėtingos formos, kruopštus atlikimas (auksuoto sidabro relikvijorius Švč. Mergelė Marija su kūdikiu 14 amžius).
Klostėsi emalio centrai, labiausiai garsėjo Limoges’o emalis. Buvo audžiami gobelenai (ciklas Apokalipsė pagal šv. Joną Angers pilies koplyčiai, 1379, dailininkas Jeanas de Bondolfas, austa Paryžiaus dirbtuvėse), vėlyvosios gotikos laikotarpiu kurti milflerai.
15 amžiaus antros pusės–16 amžiaus dailė
15 a. antroje pusėje pradėjęs klostytis renesanso stilius pasižymėjo prancūzų vėlyvosios gotikos, Italijos (labiausiai Lombardijos) brandžiojo renesanso ir manierizmo, Nyderlandų dailės bruožais. Meno centru tapo karaliaus dvaras. Ankstyvojo renesanso skulptūroje tęstos C. Sluterio tradicijos (Bretanės kunigaikščio Pranciškaus II ir jo žmonos Margaritos de Foix antkapis Nantes’o katedroje, 1502–07, skulptorius M. Colombe’as), skulptūrų sukūrė F. Laurana, Guido Mazzoni (1450?–1518), Roulland’as Leroux (Le Roux, m. 1527?), Juste’ų (Giusto) šeimos meistrai. Renesanso plastikos stilistika, sumišusi su manierizmo bruožais, būdinga vadinamosios pirmosios Fontainebleau mokyklos (1530–59) atstovams B. Cellini (Fontainebleau nimfos 1544) ir F. Primaticcio (Fontainebleau rūmų pokylių salės stiuko lipdyba, su Niccolò dell’Abbate). Gotikos ir manierizmo bruožų turėjo J. Goujono (reljefas Nimfos Nekaltųjų fontanui Paryžiuje, 1547–49) ir G. Pilono (Trys gracijos 1561–66) kūriniai. Svarbūs skulptūros centrai buvo ne tik Paryžius, bet ir Tulūza (Nicolas Bachelier, apie 1487–1556 ar 1557), Dijonas (Hugues’as Sambinas, 1518–apie 1601), Besançonas (Claudeʼas Arnoux, dar žinomas kaip Lulier, 1510–80), Nancy (Ligier Richier, apie 1500–66 ar 1567).
Philippe’o Pot antkapis iš vienuolyno bažnyčios Cîteaux (skulptorius Antoineʼas Le Moiturier, akmuo, 15 a. pabaiga, Luvras Paryžiuje)
Jėzus Kristus nužengia į pragarus (Caeno akmuo, 1547, Šv. Mykolo kalno vienuolyno Mont‑Saint‑Michelyje bažnyčia)
Ankstyvojo renesanso tapybos kūrinių sukūrė J. Bourdichonas ir Jeanas Bellegambe’as (apie 1470–apie 1534). Svarbios įtakos tapybai turėjo vadinamosios pirmosios Fontainebleau mokyklos tapytojai italai Rosso Fiorentino, F. Primaticcio, Niccolò dell’Abbate. Jie išpopuliarino mitologinius ir alegorinius siužetus, vaizdavo grakščių proporcijų figūras idiliškų peizažų fone. Rūmus dekoravo ir prancūzai Jeanas Cousinas vyresnysis (apie 1490–1560 ar 1561), Jeanas Cousinas jaunesnysis (apie 1522–93 ar 1594), A. Caronas ir kiti, kurie orientavosi į Italijos manierizmo stilistiką. Vadinamosios antrosios Fontainebleau mokyklos laikotarpiu (1574–1610) rūmuose dirbo italų ir flamandų manierą perėmę prancūzai Ambroiseʼas Dubois (1543–1614), T. Dubreuil’us, Martinas Fréminet (1567–1619), François Quesnelis (1543–1619). Realistiniai bruožai išryškėjo J. Clouet, F. Clouet, Corneille’io de Lyono, Etienneʼo Dumonstier (Dumoustier, apie 1540–1603) tapytuose ir pieštuose portretuose. Savitas prancūzų renesanso reiškinys – realistiniai piešiniai pieštuku. Socialinės nuotaikos atsispindėjo vario ir medžio raižinių cikluose (J. Callot).
gobelenas iš serijos Vienaragio medžioklė (1480–1510, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Paryžiuje, Beauvais, Auche, Normandijoje plėtotas vitražas. Taikomosios dailės raidai įtakos turėjo italų meistrai, dirbę dailiųjų amatų centruose. Saint‑Porchaireʼe, Nevers’e, Rouene, Nîmes’e gamintas fajansas (Saint-Porchaire’o fajansas, Nevers’o fajansas, Roueno fajansas), garsėjo B. Palissy keramika, Lione ir Tours’e austi šilkiniai audiniai, Fontainebleau dirbtuvėse kurti gobelenai pagal Rosso Fiorentino ir F. Primaticcio kartonus. Suklestėjo emalis (L. Limosinas).
17 amžiaus dailė
17 a. pradžioje vėlyvojo renesanso bruožai susipynė su flamandų ir italų manierizmo bei ispanų realizmo tendencijomis. Stipri racionalizmo tradicija skatino priešintis manierizmui, ieškoti klasikos idealo kaip atsvaros baroko spontaniškumui. Ankstyvasis barokas (Liudviko XIII stilius) nebuvo vientisas, dailėje susiliejo įvairi stilistika, diegta karaliaus dvare dirbančių kitataučių arba užsienyje studijavusių vietinių menininkų. Brandžiajam barokui (Liudviko XIV stilius) būdinga klasicizmo priemaišos, dailės sąsajos su valstybės propaganda ir ideologija; dailės kūriniais siekta sukurti iškilmingą foną dvaro ritualams. Meno politiką 17 a. antroje pusėje formavo Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija (įkurta 1648). Karaliaus dvaras tapo estetinio skonio etalonu visai Europai. Ankstyvojo baroko laikotarpiu vyravo bažnytinė ir antkapinė skulptūra (Thomas Boudinas, apie 1574–1637, Michelis Bourdinas, apie 1585–apie 1645, Nicolas Guillainas, 1560–1639, Gillesʼis Guérinas, 1611 ar 1612–78, Jacquesʼas Sarrazinas, 1588–1660). Brandžiojo baroko dekoratyvinei, portretinei, figūrinei, t. p. paminklinei skulptūrai būdinga neramūs siluetai, veržlūs gestai, netikėti rakursai. Klostėsi kelios pakraipos: vienai įtakos turėjo G. L. Bernini kūrybos dramatizmas, dinamiškas patosas (P. Puget Heraklis užmuša hidrą 1659–60), kita rėmėsi klasicizmo tendencijomis, aukštino monarchiją (A. Coysevoxo reljefai Versalio rūmų Karo salone, pradėta 1678). Parkai, tiltai, laiptai, fontanai buvo puošiami antikos mitologijos figūrinėmis grupėmis (Versalio parke – Martino Desjardins’o, 1637–94, Medžiojanti Diana 1680, F. Girardono Prozerpinos pagrobimas 1699), aikštėse pastatyta paminklų valdovams (A. Coysevoxo Liudvikas XIV, Prancūzijos karalius 1699, Musée Carnavalet kiemas, F. Girardono raito Liudviko XIV statula, sunaikinta per Prancūzijos revoliuciją).
Dailėje vyravo tapyba, kurioje susiliejo manierizmo ir baroko bruožai, įtaką jai darė olandų realistinė maniera, karavadžizmas. Įsivyravo klasicistinio baroko principai; paradiniams portretams, batalinio, religinio, mitologinio žanrų kūriniams, sienų tapybai būdinga sudėtinga vaizduojamos erdvės struktūra, spiraliniai figūrų judesiai, šešėliavimas. Monarchija aukštinta paradiniuose portretuose (Ph. de Champaigne’is, Pierreʼas Mignard’as, 1612–95, H. Rigaud, François de Troy, 1645–1730), mitologinėse (Noëlis Coypelis, 1628–1707, A. Coypelis), batalinėse (Adamas Francas van der Meulenas, 1632–90, Josephas Parrocelis, 1646–1704) ir figūrinėse dvaro gyvenimo kompozicijose, alegorijose (S. Vouet Šv. Liudviko apoteozė 1642–43). Buvo populiari sienų tapyba, joje siekta sukurti erdvės iliuziją (Wideville’io rūmuose, pradėta 1627, dailininkas S. Vouet; Versalio rūmų Veidrodžių galerijoje, 1678–84, dailininkas Ch. Le Brunas). Klasicizmo tendencija ryškiausiai atsispindėjo N. Poussino kūryboje, grįstoje romėnų reljefo komponavimo principais, vadinamąja modusų teorija, harmonijos siekiu (Floros karalystė, apie 1631). Savarankiškais žanrais tapo peizažas (C. Lorrainas), animalistinės tematikos kūriniai (A. F. Desportes’as). Plėtotos realistinės kompozicijos, kurios pasižymėjo emocionalumu, dailininko siekiu sujaudinti žiūrovus (broliai Le Nainai). Caravaggio šešėliavimo metodu sekė C. Vignonas, Nicolas Tournier (1590–1639), Nicolas Régnier (1590–1667), savitai karavadžizmas atsiskleidė G. de La Touro religiniuose paveiksluose.
Taikomoji dailė pasižymėjo įmantrumu ir reprezentatyvumu. Valdovų rezidencijas įrengdavo įvairių sričių menininkai. Dailiųjų dirbinių ir dekoro projektus kūrė tapytojai ir skulptoriai (Jeanas Berainas, 1639–1711, Jeanas Le Pautre’as, 1618–82, Jeanas Marot, 1619–79, Claudeʼas Gillot, 1673–1722). Baldai buvo lenktų linijų, su skulptūrine drožyba, marketri dekoru (Boulle’io baldai), įvairių medžiagų (vėžlio šarvo, perlamutro, brangmedžio) puošyba. Atidarytos rištinių kilimų (Savonnerie, 1627), gobelenų (Gobelinų manufaktūra, 1662, Beauvais, 1664), toliau veikė Aubussono, Felletino manufaktūros. Gobelenams būdinga mitologinė, religinė, istorinė ir valdovų gyvenimo tematika, austos verdiūros, groteskai. Roueno, Moustiers, Nevers’o manufaktūrose gamintas fajansas. Puošnias formas įgavo metalo dirbiniai: gėlių pintinėlės, stalo puošmenos, indai, šviestuvai.
karalienės apartamentų Versalyje Auksinio kabineto interjeras (1783)
18 amžiaus dailė
H. Rigaud. Liudviko XIV karališka apranga portretas (aliejus, 1701, Luvras Paryžiuje)
18 a. pradžioje reiškėsi vėlyvasis barokas ir regentystės stilius (18 a. 2–3 dešimtmetis). Iš jų susiklostė rokokas, plėtotas 18 a. 2–8 dešimtmetyje; jo pakilimas sutapo su Liudviko XV stiliaus periodu. Rokokas mažiau paveikė skulptūrą, kurioje vyravo patoso kupinas barokinis klasicizmas. Dekoratyvine skulptūra puošti parkai, interjerai. Dinamiškos formos dekoratyvinių skulptūrų sukūrė broliai N. Coustou ir G. Coustou vyresnysis, Robertʼas Le Lorrainas (1666–1743), broliai F. G. Adamas, N. S. Adamas ir L. S. Adamas. Monumentaliojoje ir antkapinėje skulptūroje vėlyvojo baroko tendenciją plėtojo René‑Michelis Slodtzas (1705–64). Rokoko bruožai ryškiau atsiskleidė J.‑J. Caffieri, Jeano‑Louis Lemoyne’o (1665–1755), Jeano‑Baptiste’o Lemoyne’o II (1704–78) kurtuose portretuose.
Regentystės laikotarpiu A. Watteau išpopuliarino melancholiškos nuotaikos tipiškus rokoko motyvus – commedia dell’arte personažus, dvaro švenčių, meilės, galantiškas, pastoralines, idiliškas scenas. Jų nutapė J. F. de Troy, N. Lancret, Jeanas‑Baptiste’as Pateras (1695–1736), J.‑H. Fragonard’as. Rafinuota erotika pasižymėjo F. Boucher kūriniai. Nedidelio formato kamerinių portretų nutapė J.‑M. Nattier, Louis Tocqué (1696–1772), J.‑B. Perronneau, M.‑Q. de La Touras, kurtos vedutos. Sentimentalių realistinių buitinių scenų ir natiurmortų sukūrė J.‑B. S. Chardinas ir J.‑B. Greuze’as. Daug dėmesio buvo skiriama interjerų dekorui; jie puošti tapybos pano (François Le Moyne’as, 1688–1737, Charlesʼis‑Antoineʼas Coypelis, 1694–1752, Charlesʼis‑Josephas Natoire’as, 1700–77), auksuotais gipso lipdiniais, šviesių spalvų šilkiniais apmušalais, nedideliais gobelenais, išaustais pagal garsių tapytojų kartonus. Puošyboje vyravo asimetriški, lanksčių linijų kriauklių, gėlių girliandų, egzotiški (chinoiserie, singerie) motyvai. Išplito porceliano smulkioji plastika; apie 1750 Sèvres’e pradėtas gaminti kietasis porcelianas, meistriškumu garsėjo auksakaliai Claudeʼas Ballinas (1615–78), Thomas Germainas (1673–1748), tapytojai laku broliai Guillaume’as (m. 1749), Julienas (m. 1752), Robert’as (1706–65), Étienne’as‑Simonas (m. 1770) Martinai. Plito lengvi lenktų linijų baldai (Antoine’as Gaudreaux, 1680–1751, Ch. Cressent’as, J.‑F. Oebenas). Buvo audžiamas Liono šilkas, gaminami Alençono nėriniai, Chantilly nėriniai.
18 a. viduryje kaip priešprieša barokui ir rokokui klostėsi klasicizmas, kuris rėmėsi atgimusiu susidomėjimu antikos kultūra, J. J. Winckelmanno, D. Diderot ir J.‑J. Rousseau švietėjiška ideologija. Ankstyvasis klasicizmas sutapo su Liudviko XVI stiliumi. Skulptūrai būdinga mitologinė tematika, harmoningi architektoniški tūriai, statiškos pozos, tiksli modeliuotė. Akademinį klasicizmą skulptūroje plėtojo E. Bouchardonas, temų įvairove pasižymėjo J.‑B. Pigalle’io, É.‑M. Falconet kūryba. Portretinių ir mitologinių skulptūrų sukūrė A. Pajou, J.‑A. Houdonas, medalių – J. Duvivier, Jacquesʼas Roettiers (1707–84).
É.-M. Falconet. Trys gracijos (marmuras, apie 1770, Luvras Paryžiuje)
Tapyboje vyravo alegorinė, mitologinė ir istorinė tematika, siekta tikslaus piešinio, harmoningos kompozicijos, efektingos šviesokaitos. Klasicizmo idealus savo kūryboje įkūnijo Josephas‑Mari Vienas (1716–1809), labiausiai – J. L. Davidas, kurio kūriniuose atspindėtos revoliucijos nuotaikos (Horacijų priesaika 1784). Antikos estetika paveikė F. Gérard’o ir J. A. D. Ingres’o kūrybą. Portretų sukūrė É.‑L. Vigée‑Lebrun, sentimentalių peizažų – H. Robert’as, C.‑J. Vernet, Louis‑Gabrielis Moreau (1740–1806), Georgesʼas Michelis (1763–1843). Suklestėjo reprodukcinė grafika (tai paveikė knygų leidybą), pradėtos naudoti naujos technikos (akvatinta, mecotinta, minkštasis lakas, kita), jos leido pasiekti naujų raiškos efektų. Raižinius kūrė Cochinų ir Drevet šeimos, Nicolas‑Bernardʼas Lepicié (1735–84), Jeanas‑Michelis Moreau (1741–1814) ir kiti. Revoliucijos laikotarpiu plito politinė grafika.
19 amžiaus dailė
18 a. pabaigos–19 a. dailė buvo permaininga. 1795–1804 plėtotas Direktorijos stilius, nuo 1805 – ampyras, kuris šlovino imperatoriaus galią, pasižymėjo monumentalumu, simetrija, triumfo motyvų ornamentika. Skulptūroje vyravo antikinės stilistikos Napoleono ir jo artimųjų atvaizdai. Tokių skulptūrų sukūrė A. Canova (Napoleonas Marso pavidalu 1802–06, Pauline Borghese‑Bonaparte Veneros pavidalu 1807), Josephas Chinard’as (1756–1813), Pierreʼas Cartelier (1757–1831), Antoineʼas‑Denis Chaudet (1763–1810), skulptūrinius portretus kūrė J.‑A. Houdonas. Tapyboje plastika tobulinta menkai, vyravo patetiškas imperatoriaus šlovinimas; išsiskyrė J. L. Davido (Imperatoriaus ir imperatorienės karūnavimas 1805–07) ir jo mokinių A.‑J. Gros, F. Gérard’o ir kitų kūryba. Klasicizmo interjerai pasižymėjo aiškia erdvės struktūra, architektoniką paryškinančiu dekoru – antikos ornamentais, pastoraliniais, idiliniais motyvais. Ampyro vidaus erdvėms būdinga apibendrintos plokštumos, ryškios spalvos, imperatoriaus kultą pabrėžiantis senovės Egipto ir senovės Romos, karo trofėjų motyvų dekoras. Konstruktyvių, tiesių siluetų baldų sukūrė J.‑H. Rieseneras, G. Jacobas, Martinas Carlinas (apie 1730–85), Louis Delanois (1731–92), meniškų juvelyrinių dirbinių – Robertʼas‑Josephas Auguste’as (1723–1805?), Pierre’as‑Philippe’as Thomire’as (1751–1843), Jean’as‑Baptiste’as‑Claude’as Odiot (1763–1850), Martinas‑Guillaume’as Biennais (1764–1843) ir kiti.
19 a. 2–6 dešimtmetyje buržuazijos aplinkoje įsivyravo iš Vokietijos plitęs, augančio vidurinio sluoksnio poreikius atspindėjęs bydermejeris, aristokratų interjeruose – Liudviko Pilypo stilius. 1820–60 plito romantizmas, paveiktas Prancūzijos revoliucijos idėjų ir nusivylimo jos rezultatais, skatinamas to laikotarpio mąstymui būdingo istorizmo ir retrospektyvizmo. Dailėje vyravo laisvės idėjos, jausmų, gamtos kultas, patriotinės nuotaikos. Įspūdingų skulptūrų sukūrė F. Rude’as (reljefas Marselietė Triumfo arkai dabartinėje Ch. de Gaulle’io aikštėje Paryžiuje, 1833–36), J.‑B. Carpeaux (Keturių pasaulio šalių, arba Observatorijos, fontanui Paryžiuje, 1874), A.‑L. Barye (Napoleono paminklas, 1865, Ajaccio, Korsika). Romantizmo idėjos nuosekliausiai atsiskleidė tapyboje – Anne‑Louis Girodet‑Triosono (1767–1824) lyrinėse figūrinėse kompozicijose, batalinėse A.‑J. Gros ir visuomeninės problematikos T. Géricault (Medūzos plaustas 1819) bei E. Delacroix (Laisvė, vedanti žmones į barikadas 1830) kūriniuose. Savita gamtos samprata pasižymėjo Barbizono mokyklos atstovų T. Rousseau, Ch. F. Daubigny, J. Dupré kūryba, kuri padėjo pagrindą realizmui ir impresionizmui. Iš dogmatiškai traktuoto klasicizmo išaugęs akademizmas ribojo autorių individualumą, propagavo griežtą temų ir žanrų hierarchiją. Akademistinių paveikslų nutapė Alexandre’as Cabanelis (1823–89), Williamas‑Adolphe’as Bouguereau (1825–1905), skulptūrų sukūrė Albert’as‑Ernestas Carrier‑Belleuse’as (1824–87), Henri Chapu (1833–91) ir kiti.
Romantizmo idėjos ir meno istorijos moksliniai tyrinėjimai skatino praeities meno formų kartojimą, eklektikos ir neostilių plėtrą; jie labiausiai reiškėsi architektūroje, t. p. plito skulptūroje ir interjerų įrangoje. Neobaroko skulptūrų sukūrė J.‑B. Carpeaux, H. Chapu, Eugène’as Guillaume’as (1822–1905), Paulis Dubois (1829–1905), Alexandre’as Falguière’as (1831–1900), Antoninas Mercié (1845–1916). 19 a. viduryje Prancūzijoje kaip priešprieša akademizmui ir romantizmui pradėjo klostytis realizmas, jis labiausiai paveikė tapybą, menkiau – skulptūrą ir grafiką. Tapytojai J.‑B. C. Corot, J.‑F. Millet, G. Courbet, tapytojas ir grafikas H.‑V. Daumier, skulptorius J. Dalou gilinosi į buitinį žanrą, portretą, peizažą, kasdienio gyvenimo tematiką, socialinius prieštaravimus.
19 a. pabaigoje kaip priešprieša akademizmui klostėsi impresionizmas, propaguota plenerinė tapyba, tiesioginis tikrovės įspūdžio perteikimas. Impresionistams É. Manet, C. Monet, A. Sisley, C. Pissarro, E. Degas būdinga radikalus akademistinių taisyklių laužymas, nauja ikonografija, neįprastas koloritas. Impresionizmas atgaivino skulptūros raidą (vėlyvojo romantizmo ir simbolizmo bruožų turinti A. Rodino kūryba). Impresionistų metodui suteikti teorijos pobūdį siekė neoimpresionistai G. Seurat ir P. Signacas.
A. Rodin. Dievo ranka (marmuras, apie 1898, Rodino muziejus Paryžiuje)
P. Cézanne. Estaque’as. Vaizdas į Marselio įlanką (aliejus, 1878–79)
19 a. pabaigoje atsirado naujų krypčių ir tendencijų, pavadintų postimpresionizmu (pradžia tapatinama su paskutine impresionistų paroda 1886); jas vienijo atsisakymas mėgdžioti natūrą, imituoti medžiagiškumą, siekis susintetintais tikrovės pavidalais perteikti simbolines prasmes; žymiausi atstovai – P. Cézanne’as, V. van Goghas, P. Gauguinas, H. de Toulouse’as-Lautrecas. Simbolistai (G. Moreau, O. Redonas, P. C. Puvis de Chavannes’as) siekė įtaigia, dažnai dekoratyvia forma išreikšti jausmus, abstrakčias sąvokas, dvasinį pasaulį. Su simbolizmu buvo glaudžiai susijusi Pont-Aveno mokykla (P. Gauguinas; Louis Anquetinas, 1861–1932, Émileʼis Bernard’as, 1868–1941, P. Sérusier ir kiti).
19 a. pabaigoje antieklektinės tendencijos padėjo atsirasti art nouveau, labiausiai pasireiškusiam taikomojoje dailėje; jo centrai buvo Paryžius ir Nancy (Nancy mokykla). Art nouveau ir simbolizmą populiarino 1888 Paryžiuje susikūrusi dailininkų grupuotė Nabis (M. Denis, P. Bonnard’as, J. É. Vuillard’as, kiti). 19 a. aktyviai plėtota grafika, išrasta litografijos technika. Grafikos kūriniams būdinga glaudus ryšys su kasdienybės reiškiniais (G. Doré; Félixo Bracquemond’o, 1833–1914, Jeano‑Louis Boussingault, 1883–1943, kūryba). 1889 Paryžiuje įsteigta Prancūzų tapytojų-grafikų draugija (Société des Peintres-Graveurs Français).
grafinas (stiklas, 1898, dailininkas É. Gallé, Galliera muziejus Paryžiuje)
20 amžiaus dailė iki II pasaulinio karo
Moderniosios tapybos raidą paveikė trumpai (nuo 1905) gyvavęs fovizmas, jo atstovai H. Matisse’as, A. Derainas, M. de Vlaminckas, R. Dufy, A. Marquet ir kiti kūrė sąlygiškus, ryškaus kolorito, ekspresyvios ritmikos paveikslus. Logiška kompozicija, konstruktyviu piešiniu, spalva modeliuota forma grįsti sezanizmo principai peraugo į kubizmą, radikaliai nutolusį nuo gamtos mėgdžiojimo. Jo pradininkai G. Braque’as ir P. Picasso bei atstovai J. Metzinger, A. Gleizes’as, J. Grisas, R. Delaunay, F. Léger sureikšmino daiktų struktūrą, trimates formas vaizdavo kaip dvimates, išplatino sąlygišką raišką.
20 a. pirmais dešimtmečiais impresionizmo tradiciją tęsė intymizmas (P. Bonnard’as, J. É. Vuillard’as), plėtotas ekspresionizmas (G. Rouault, Amédée de La Patellière’as, 1890–1932; Édouard’as Goergas, 1893–1969), realizmas (Charles’is Dufresne’as, 1876–1938, A. Dunoyer de Segonzacas), purizmas (Le Corbusier). Dauguma modernizmo krypčių formavosi Prancūzijoje, didelę įtaką darė kitataučiai Paryžiaus mokyklos dailininkai M. Chagallas, A. Modigliani, J. Pascinas, P. Picasso, Ch. Soutine’as.
I pasaulinio karo patirtį atspindėjo po karo nuvilnijęs maištingas antimeno judėjimas dada (M. Duchamp’as, F. Picabia, J. Arpas). Menininko pasąmonę išlaisvinti siekė 1924 atsiradęs siurrealizmas. Šios krypties atstovų A. Massono, S. Dalí, R. Magritte’o, J. Miró kūrybai būdinga asociatyvūs pasąmonės vaizdai. 3 dešimtmetyje sustiprėjo abstrakčiosios dailės pozicijos, 1931 tarptautinė grupuotė Abstraction-Création Paryžiuje subūrė apie 400 dailininkų (J. Arpas, N. Gabo, P. Mondrianas ir kiti).
F. Picabia. Natiurmortai: Rembrandto portretas, Cézanne’o portretas, Renoiro portretas (kartonas, aliejus, žaislinė beždžionė, 1920; © LATGA / ADAGP, 2020)
A. Masson. Kaimiečiai (aliejus, smėlis, 1927, G. Pompidou nacionalinis meno ir kultūros centras Paryžiuje; © LATGA / ADAGP, 2020)
20 a. pirmoje pusėje skulptūrai įtakos turėjo modernizmo įvairios kryptys, A. Rodino kūryba, Afrikos, Okeanijos ir kita primityvioji dailė. Plėtota neoklasicistinė stilistika, ryškiausiai atsiskleidusi A. Maillolio ir É. A. Bourdelle’io, t. p. Ch. Despiau, Robertʼo Wléricko (1882–1944), Marcelio Gimond’o (1894–1961), Hubert’o Yencesse’o (1900–87), Emmanuelio Auricoste’o (1908–95), kūryboje. Kubizmas paveikė R. Duchamp’o‑Villono, H. Laurenso, J. Lipchitzo, O. Zadkine’o plastiką. Dadaistinių skulptūrų, ready-made objektų sukūrė M. Duchamp’as, J. Arpas, S. Taeuber‑Arp. Abstrakčioji dailė formavo C. Brâncuşi, siurrealizmas – A. Giacometti kūrinių stilistiką. Skulptūrų sukūrė tapytojai P. Picasso, G. Braque’as, N. Gabo, A. Pevsneris. Daug įtakos taikomajai dailei turėjo 1925 Paryžiuje surengta Tarptautinė šiuolaikinės dekoratyvinės ir pramoninės dailės paroda, kuri paskatino art deco sklaidą 3–4 dešimtmetyje. Keramiką kūrė Paulis Beyeris (1873–1945), Emileʼis Lenoble’is (1875–1939), Emileʼis Decoeuras (1876–1953), Jeanas Mayodonas (1893–1967), stiklo dirbinius – Georgesʼas Despret (1862–1952), Mauriceʼas Marinot (1882–1960), Henri Navarre’as (1885–1971), baldus – Émileʼis‑Jacquesʼas Ruhlmannas (1869–1933). Tekstilės raidą paveikė J. Lurçat pastangos atgaivinti gobeleno meną. 1930 įsteigta sąjunga Union des Artistes Modernes subūrė architektus ir taikomosios dailės kūrėjus, siekusius funkcionalizmą paskleisti kasdienėje aplinkoje.
4 dešimtmetyje eksperimentiniai sąjūdžiai atslūgo, imta priešintis radikalioms modernizmo apraiškoms, gaivinti tradicinius žanrus. 3–4 dešimtmetyje kūrybinį pakilimą išgyveno pripažinti dailininkai P. Picasso, H. Matisse’as, F. Léger. Prieš avangardinę dailę buvo nukreipta grupuotė Forces Nouvelles, kėlusi tikroviško vaizdavimo ir amato svarbą (Henri Jannot, 1905–2004, Robert’as Humblot, 1907–62, Francisas Gruberas, 1912–48). 20 a. pirmoje pusėje intensyvi buvo grafikos raida. Grafiką kūrė ne tik žinomi grafikai (Achilleʼis Ouvré, 1872–1951, Jeanas Frélaut, 1879–1954, J.‑É. Laboureuras, Louis‑Josephas Soulas, 1905–54, Michelis Ciry, 1919–2018), bet ir dauguma tapytojų (P. Bonnard’as, P. Picasso, H. Matisse’as, M. Ernstas, R. Dufy, G. Rouault, kiti). Suklestėjo knygų grafika (J.‑L. Boussingault, Jeanas‑Gabrielis Daragnèsas, 1886–1950, J. Cocteau, Antoni Clavé, 1913–2005, É. Goergas, Mario Prassinos, 1916–85), plakatas (A. M. Mucha, Leonetto Capiello, 1875–1942, Paulis Colinas, 1892–1985, Jeanas Carlu, 1900–97, Cassandre’as, tikr. Adolphe’as Jeanas‑Marie Mouronas, 1901–68), karikatūra (Gus Bofa, tikr. Gustaveʼas Blanchot, 1883–1968, Raymondʼas Peynet, 1908–99, J. Effelis).
20 amžiaus 5–6 dešimtmečio dailė
Per II pasaulinį karą nemažai dailininkų (M. Ernstas, M. Chagallas, M. Duchamp’as, Y. Tanguy) emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Pokario metais gyvenimo aktualijos dailėje įkūnytos realistiniais (André Fougeronas, 1913–98) arba ekspresyviai deformuotais vaizdais (B. Buffet, Jeanas Carzou, 1907–2000), buvo populiari poetiška natūros samprata, atsiskleidusi grupės Poetinės realybės tapytojai (Les Peintres de la Réalité Poétique) narių Roger Limouse’o (1894–1990), Raymond’o Legueult (1898–1971), Maurice’o Brianchono (1899–1979), Christiano Caillard’o (1899–1985), Jules’io Cavaillèso (1901–77) tapybos ir grafikos kūriniuose. Abstrakčiosios tapybos, eksponuotos parodose Art Concret (1945) ir Salon des Réalités Nouvelles (1946) Paryžiuje, kūrėjai iš pradžių plėtojo geometrinę, vėliau laisvą, poetišką raišką (R. Bissiere’as, 1886–1964, J. Bazaine’as, 1904–2001, Gustave’as Singier, 1909–84, A. Manessier, 1911–93). A. Bretonui ir M. Ernstui grįžus iš Jungtinių Amerikos Valstijų sustiprėjo siurrealizmo pozicijos. 1947, 1959, 1964 Paryžiuje surengtos siurrealistų tarptautinės parodos padarė jį pasauliniu siurrealizmo centru. 1948 įsteigus draugiją Compagnie de l’Art Brut (aktyviausi nariai – J. Dubuffet ir A. Bretonas) kilo brutaliojo meno banga. 5–6 dešimtmetyje vertinta intuityvi, spontaniška raiška, klestėjo abstrakčiojo ekspresionizmo atmaina informel (atstovai J. Fautrier, H. H. E. Hartungas, S. Poliakoffas, Wolsas, P. Soulages’as, G. Mathieu, J.‑P. Riopelle’is, N. de Staëlis ir kiti). Kinetinio meno užuomazgų buvo 1955 Paryžiuje surengtoje parodoje Judėjimas (Le Mouvement). 5–6 dešimtmečio skulptūroje vyravo įvairios tendencijos: nuo realizmo, ekspresionizmo iki siurrealizmo. Karo patirtį atspindėjo emocionalios J. Fautrier, G. Richier, J. Dubuffet skulptūros. Abstrakčios geometrinės formos vyravo N. Gabo, A. Pevsnerio, André Bloco (1896–1966), Étienne’o (Istváno) Beöthy (1897–1961), Jeano Gorino (1899–1981), Henri‑Georges’o Adamo (1904–67) skulptūrose. Grupuotė Espace (įkurta 1951) subūrė architektus ir dailininkus, siekusius konstruktyvizmo ir neoplasticizmo stilistiką paskleisti urbanistikoje. Grafikoje, plakatuose vyravo antifašistinės nuotaikos (P. Picasso, Jules’is Félixas Grandjouanas, 1875–1968, Jeanas Picart’as Le Doux, 1902–82). Apipavidalinta interjerų (Rožinio koplyčios / Chapelle du Rosaire Vence baldai, vitražai, sienų tapyba ir kita, 1949–51, dailininkas H. Matisse’as; pano Taika ir Karas vadinamojoje Taikos koplyčioje Vallaurise, 1952, dailininkas P. Picasso). Sukurta išraiškingų keramikos (P. Picasso, F. Léger), tekstilės (J. Lurçat, M. Prassinos, J. Picart’as Le Doux) kūrinių.
Dailė nuo 7 dešimtmečio
7 dešimtmetyje stiprėjo neoekspresionistinės tendencijos, ryškėjo polinkis į figūrinę ir konceptualiąją dailę. Neodadaizmo savitą raišką (ready-made, asambliažai, dekoliažai, akcijos) atgaivino paroda Objektas (L’Object 1962). Siekta išplėsti meno ribas, buvo rengiami performansai, hepeningai, akcijos. Poparto stilistiką plėtojo Pierre’as Restany (1930–2003) 1960 suburtos grupuotės Naujasis realizmas nariai Y. Kleinas, J. Tinguely, Raymond’as Hains’as (1926–2005), Jacques’as Mahé de la Villeglé (g. 1926), Armanas, François Dufrêne’as (1930–1982), M. Raysse’as, D. Spoerri, skulptoriai Césaras, N. de Saint Phalle, Gérard’as Deschamps’as (g. 1937) ir kiti. Menininkus paveikė Fluxus judėjimas (B. Vautier, dar žinomas kaip Benas). Lygiagrečiai reiškėsi naujasis figūratyvumas (pranc. Nouvelle Figuration), kurio atstovai Balthusas, Maryanas (tikr. Pinchasas Bursteinas, 1927–77), Ernestas Pignonas (g. 1942) siekė tikroviškos formos, emocionalios raiškos, simbolinės prasmės, istorinių faktų interpretacijos. Nuo 5–6 dešimtmečio optinio meno principus, vėliau išaugusius į savarankišką kryptį, savo kompozicijose plėtojo V. Vasarely. 1960–68 veikusi Vizualinio meno tyrinėjimų grupė (Groupe de Recherche d’Art Visuel) gilinosi į kinetinio meno principus; juos plėtojo V. Vasarely, J. Tinguely, J. Agamas, Jean’as‑Pierre’as Yvaralis (1934–2002). 1966–72 veikė dailininkų grupuotė Supports-Surfaces, jos atstovai siekė praplėsti dailės tematiką, priešintis minimalizmo ir konceptualizmo ribotumui, sustiprinti specifinių dailės priemonių – spalvos, faktūros, plastikos – vaidmenį kūrinyje; tapybos kūrinių sukūrė Danielis Dezeuze’as (g. 1942, grupuotės įkūrėjas), Claude’as Viallat (g. 1936), Patrickas Saytouras (g. 1935) ir kiti, skulptūrų – Toni Grand’as (1935–2005), P. Saytouras, Bernard’as Pagèsas (g. 1940). 1968 sukurta politinių plakatų, nukreiptų prieš tuometinę šalies politiką. Įvairios stilistikos grafikos kūrinių 7–10 dešimtmetyje sukūrė Charles’is Loupot (1892–1962), Raymond’as Savignacas (1907–2002), Bernard’as Villemot (1911–89), F. Morellet.
D. Buren. Dvi plokštumos (Les Deux Plateaux) Karališkųjų rūmų Paryžiuje kieme (1986; © LATGA / ADAGP, 2020)
Skulptūrai būdinga tendencijų įvairovė. Abstrakčią raišką, dažnai grįstą gamtinėmis formomis, nuo 7 dešimtmečio plėtojo J. Dubuffet, Étienne’as Hajdú (1907–96), Émile’is Gillioli (1911–77), L. Bourgeois, Étienne’as‑Martinas (tikr. Étienne’as Martinas, 1913–95), Wostanas (tikr. Stanisławas Wojcieszyński, 1915–89), Eugène’as Dodeigne’is (1923–2015). Kinetinių skulptūrų sukūrė N. Schöfferas. Sukurta modernių skulptūrų ir specifinės vietos kūrinių Paryžiaus viešosioms erdvėms (Stravinskio fontanas prie Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro, skulptoriai J. Tinguely ir N. de Saint Phalle, 1983), konceptualistinis D. Bureno specifinės vietos kūrinys Les Deux Plateux Karališkųjų rūmų kieme (1986), minimalistinė Jeano‑Pierre’o Raynaud (g. 1939) skulptūra Paauksuotas vazonas (1985, Pompidou centro ansamblyje pastatyta 1998), P. Bury 2 fontanai‑skulptūros Sphérades Karališkųjų rūmų kieme (1986).
Šiuolaikinė dailė
Prancūzijos šiuolaikinė dailė pasižymi kosmopolitinėmis tendencijomis, stilių įvairove, socialiniu aktualumu ir reiškinių intelektualia analize. Nuo 8 dešimtmečio nemažai dailininkų susidomėjo konceptualiuoju menu, kūrė instaliacijas, rengė akcijas, performansus, hepeningus. Postmodernistine raiška ir medijomis grįsta R. Opałkos, Jeano Le Gaco (g. 1936), Sarkio (tikr. Sarkis Zabunyanas, g. 1938), A. Messager, Chr. Boltanskio, Gérardʼo Collino-Thiébaut, Jeano‑Louis Schoellkopfo (abu g. 1946), Georges’o Rousse’o (g. 1947), ORLAN (tikr. Mirielle Suzanne Francette Porte, g. 1947), Bertrandʼo Lavier (g. 1949), S. Calle, Jeano‑Marco Bustamanteʼs (g. 1952), Patricko Faigenbaumo (g. 1954), Patricko Moyos (g. 1955), Michelio De Caso (g. 1956), Mauriceʼo Benayouno (dar žinomas kaip MoBen, g. 1957), Zaveno Paré (g. 1961), P. Huyghe’o, Manolo Chrétieno (g. 1966), Amelie Chabannes (g. 1974), kūrybinio dueto Y Liver (Davidas Liveris ir Rugiada Cadoni, abu g. 1977), Oscaro Tuazono (g. 1975), Camille Henrot (g. 1978), Cyprieno Gaillard’o (g. 1980), grupuotės Claire Fontaine (įsteigta 2004) kūryba. Siurrealizmo tradicija grįstą neoekspresionistinę kryptį tapyboje ir grafikoje plėtoja Jeanas‑Jacquesʼas Surianas (g. 1942), Gérard’as Garouste’as (g. 1946), Pierre’as‑Louis Acciari (g. 1959), abstrakčiąją tapybą – Thibaut de Reimpré (g. 1949), minimalizmą plėtojo ar plėtoja F. Morellet, Bernard’as Frize’as (g. 1954), François Perrodinas (g. 1956). Taikomojoje dailėje plėtojamos analogiškos tendencijos kaip visame Prancūzijos mene (vienas žymiausių prancūzų dizainerių – Ph. Starckas).
L: A. Blunt Art and Architecture in France: 1500–1700 Harmondsworth 1954; G. Apollinaire Kubiści Kraków 1959; H. P. Eydoux La France antique Paris 1962; R.‑A. Weigert L’Époque Louis XIV Paris 1962; G. Janneau L’Époque Louis XVI Paris 1964; J. Viaux French Furniture London 1964; F. Gebelin L’Époque Henri IV et Louis XIII Paris 1969; A. M. Hammacher The Evolution of Modern Sculpture: Tradition and Innovation New York 1969; W. S. Rubin Dada and Surrealist Art New York–London 1969; E. Kožina Iskusstvo Francii XVIII veka Moskva 1971; P. Verlet Styles, meubles, décors, du Moyen Âge à nos jours 2 vol. Paris 1971–72; W. Juszczak Postimpresjoniści Warszawa 1972; Z. Kępiński Impresjonizm Warszawa 1973; A. Chastel French Art vol. 1 Prehistory to the Middle Ages Paris 1994, vol. 2 The Renaissance Paris 1995, vol. 3 The Ancient Régime Paris 1995; J.‑L. Chalumeau La Nouvelle Figuration: Une histoire, de 1953 à nos jours Paris 2004.
2972
Lietuvos dailininkų ryšiai su Prancūzija
19 a. pabaigoje Paryžiuje apsigyveno gydytojas J. Bagdonas – 1900 pasaulinės parodos Lietuvos skyriaus organizatorius, skulptorius A. Jucaitis. 1900 pasaulinėje parodoje Paryžiuje Europos tautų paviljone įrengtas Lietuvos skyrius, jame eksponuoti ir etnografiniai dirbiniai. 19 a. Paryžiuje lavinosi K. Ruseckas, 20 a. pradžioje – P. Rimša, A. Žmuidzinavičius, A. Vivulskis, J. Mackevičius, A. Staneika, Z. Petravičius, Ona Bagnickaitė (apie 1877–1941), L. P. Andrijauskas ir kiti. 1905 Paryžiuje įsteigta draugija Lithuania (iniciatoriai A. Žmuidzinavičius, P. Rimša, A. Vivulskis), iki I pasaulinio karo veikė draugija Rūta. 1910 rusų dailininkų parodoje Paryžiuje eksponuoti ir M. K. Čiurlionio kūriniai.
Nepriklausomybės laikotarpiu Prancūzijoje studijavo nemažai Lietuvos dailininkų (dauguma su valstybinėmis stipendijomis): Steponas Varašius (1894–1982), V. Grybas, K. Šimonis, V. Vizgirda, N. Arbitblatas, J. Kova‑Kovalskis, J. Mikėnas, I. Piščikas, J. Buračas, A. Gudaitis, J. Steponavičius, V. K. Jonynas, L. Strolis, S. Ušinskas, Adomas Smetona (1901–42), B. Murinas, J. Prapuolenis, P. Augius (Augustinavičius), V. Petravičius, Zenonas Kolba (1909–72), B. Bučas, P. Tarabilda, D. Tarabildienė, Sofija Urbonavičiūtė (1915–80), P. Kiaulėnas, Jadvyga Dobkevičiūtė‑Paukštienė (1913–2005) ir kiti. 1926 Paryžiuje įsteigta Lietuvių studentų draugija. Paryžiuje rengiamose parodose dalyvavo Juozas Mikėnas (1928, 1929 – Rudens salone ir Dailininkų modernistų salone, 1930 – Nepriklausomųjų salone), A. Gudaitis (1931, 1932 – Nepriklausomųjų salone, 1933 – Tuileries salone). Individualių parodų Paryžiuje surengė M. Dobužinskis (1926), M. Bandas (1926, 1929, 1932, 1936, 1939), K. Šimonis (1927), A. Galdikas (1931), N. Arbitblatas (1934, 1936, 1939), V. K. Jonynas (1935). 1927 liaudies tekstilė eksponuota I Šiaurės ir Rytų Europos kilimų parodoje Paryžiuje (Luvre), 1935 tautodailė – Baltijos valstybių liaudies meno parodoje Trocadéro muziejuje, keramika – Lietuvos ir Latvijos keramikos parodoje (Lietuvos ir Latvijos diplomatinėje atstovybėje Paryžiuje). 1937 lietuviai Paryžiuje dalyvavo pasaulinėje parodoje Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime (Exposition internationale des Arts et Techniques dans la Vie Moderne). II pasaulinio karo metais poeto J. Baltrušaičio iniciatyva lietuvių inteligentai rinkdavosi Closerie des Lillas kavinėje, vėliau (po J. Baltrušaičio mirties 1944) – Onos ir Stasio Antano Bačkių bute Paryžiuje (iki Bačkių emigracijos į Jungtines Amerikos Valstijas 1960).
Prancūzijoje apsigyveno iš Lietuvos kilę J. Lipchitzas (nuo 1909, 1941 persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas), M. Bandas (nuo 1923, 1954 emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas), N. Arbitblatas (nuo 1933), po II pasaulinio karo – V. Kasiulis, Ž. Mikšys, P. Gailius, A. Mončys, Samogitas (tikr. Adomas Stanislovas Raudys, g. 1936). 20 a. antroje pusėje surengtos individualios dailininkų emigrantų P. Kiaulėno, V. K. Jonyno, A. Galdiko, V. Kasiulio, A. Mončio, G. Stanulio, N. Arbitblato, P. Gailiaus, Antano Liutkaus (1906–70), J. K. Račkaus, R. Viesulo, T. Valiaus, K. Zapkaus ir kitų parodos.
Po II pasaulinio karo grupinėse dailės parodose dalyvavo A. Savickas, A. Stasiulevičius, S. Veiverytė, B. Žilytė, A. E. Steponavičius, A. Skirutytė, R. Z. Bičiūnas, V. V. Jucys, R. V. Gibavičius, M. Bankauskaitė, J. Adomonis, L. Šulgaitė, A. Ličkutė, V. Matulionis, Milda Eitmonaitė (1931–2009), Angelė Jančaitytė-Bilevičienė (1930–2013), Birutė Sarapienė (g. 1952), fotografai A. Sutkus, A. Macijauskas, V. Straukas, R. Rakauskas, R. Požerskis ir kiti. 1973 Paryžiuje surengta Lietuvos gintaro, grafikos, keramikos ir gobelenų, 1985 – Lietuvių vaikų knygų iliustracijų parodos. Lietuvių dailininkų kūriniai eksponuoti 1982 Tarptautiniame meno festivalyje Kanuose, t. p. dažnuose SSRS dienų renginiuose.
1990 atkurta nepriklausomybė atvėrė galimybes plėtoti tiesioginius kultūrinius kontaktus, dalyvauti tarptautinėse parodose ir rengti individualias ekspozicijas. 1992 Paryžiuje surengta lietuvių tapybos paroda, 1993 – paroda Baltai šiandien. Šiuolaikinė Estijos, Latvijos, Lietuvos dailė, 1994 – grupės 24 paroda, 1998 Pontivy mieste – Lietuvos tekstilės paroda. 2000 11 06–2001 02 04 Orsay muziejuje (2001 02 25–04 01 – Grenoblyje) vyko M. K. Čiurlionio kūrinių paroda, 2018 04 10–07 15 – Baltijos šalių simbolizmo dailės paroda. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje individualių parodų Prancūzijoje surengė S. Eidrigevičius, Svajonė ir Paulius Stanikai (nuo 2000 gyvena Paryžiuje), G. Makarevičius, D. Narkevičius, Ž. Kempinas, A. Griškevičius, K. Grigaliūnas, A. Sutkus ir kiti, grupinėse parodose dalyvavo J. Daniliauskas, E. A. Cukermanas, A. Ališanka, E. Rakauskaitė, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Aleksas Andriuškevičius, B. Stančikaitė, R. Kvintas, J. Petruškevičienė, E. G. Bogdanienė ir kiti. Lietuvių dailininkai dirba tarptautinėse dirbtuvėse Cité Internationale des Arts Paryžiuje; 2008 čia surengta I Baltijos šalių dailininkų paroda. 2010 Prancūzijoje išleista S. Eidrigevičiaus iliustruota François Davido knyga Berniukas meilės pilna širdimi (Le Garçon au coeur plein d’amour). 2010 Kaune surengta paroda Lietuviai Paryžiuje.
L: Lietuvos tekstilė. Lithuanian Textile. Tapisseries Lituaniennes (parodos katalogas) / sud. L. Cieškaitė Vilnius 1998; Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo / sud. I. Korsakaitė, L. Laučkaitė Vilnius 2003; Lietuviai Paryžiuje. Neemija Arbitblatas, Pranas Gailius, Vytautas Kasiulis, Žibuntas Mikšys, Antanas Mončys (parodos katalogas) / sud. A. Uždavinys Kaunas 2010.
2972
Prancūzijos kultūra
verdiūra iš Aubussono (Prancūzija; vilna, pusšilkis medvilnės pluoštas, apie 1780, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Prancūzijos konstitucinė santvarka
Prancūzijos partijos ir profsąjungos
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos