Prancūzijos gamta

Prancūzjos gamtà

Prancūzijos gamtinis žemėlapis

Krantai

Prancūzijos žemyninės dalies krantų linijos ilgis 3427 km (iš jų apie 80 % Atlanto vandenyno, apie 20 % Viduržemio jūros krantų), Korsikos salos krantų ilgis apie 1000 kilometrų.

Prancūzijos Žydroji pakrantė

Šiauriniai krantai (nuo Šiaurės jūros iki Senos įlankos) mažai raižyti, statūs (80–120 m aukščio klifai, susidarę iš kreidos) kaitaliojasi su smėlio kopų krantais, Cotentino ir Bretanės pusiasalių – uolėti (riasiniai), daug įlankų, užutėkių, yra nedidelių salų. Biskajos įlankos šiaurinėje dalyje krantai vingiuoti, uolėti (abraziniai), pietinėje dalyje (Côte d’Argent’as) – žemi, smėlėti (akumuliaciniai) su kopomis. Viduržemio jūros krantai vakarinėje dalyje lagūniniai, vidurinėje dalyje pelkėta Ronos delta, rytinėje dalyje (Prancūzijos Rivjera) – uolėti su smėlėtais užutėkiais (abraziniai-akumuliaciniai), yra nedidelių salų. Prancūzijos didžiausi pusiasaliai: Bretanės, Cotentino; didžiausios įlankos: Biskajos įlanka, Saint-Malo įlanka, Senos įlanka (Atlanto vandenynas) ir Liono įlanka (Viduržemio jūra); didžiausios estuarijos: Gironde’os, Arcachono (Biskajos įlanka). Saint-Malo įlankoje vieni aukščiausių Europoje jūrų potvyniai (iki 14 metrų).

klintinis klifas Normandijos krante

Luaros slėnis

Reljefas

Apie 53 % Prancūzijos teritorijos aukštis yra iki 200 m, apie 20 % – iki 500 m, apie 18 % – daugiau kaip 500 m, apie 9 % – daugiau kaip 1000 metrų. Pietų Prancūzijos centrinėje dalyje iškilęs hercininės kalnodaros suformuotas Centrinis Masyvas (užima 16 % šalies ploto), susidaręs iš susiraukšlėjusių metamorfizuotų uolienų ir suraižytas vėlesnių, alpinės kalnodaros metu atsiradusių, lūžių bei paveiktas neogene veikusio vulkanizmo (kai kurie ugnikalniai užgeso prieš 8–10 tūkst. metų). Centrinio Masyvo vidutinis aukštis yra 400–700 m, didžiausias – 1886 m (Puy de Sancy kalnas). Viduryje yra vulkaninis Auvergnės plokščiakalnis, kuriame iškilę užgesusių ugnikalnių (jų apie 450) masyvai (Puy de Sancy, Cantalis, Mont-Dore’as ir kiti). Yra karstinių (Causses’o aukštuma) ir iš kristalinių uolienų susidariusių (Margeride’o, Foreze’o) plynaukščių.

Centrinis Masyvas (Puy se Sansy kalnas)

Pietryčiuose Centrinį Masyvą juosia Sevenų kalnai (plokščiakalnis, didžiausias aukštis 1702 m, Lozère’o kalnas), kurie pietuose nusileidžia į aliuvinę Languedoco žemumą, plytinčią prie Viduržemio jūros.

Šalies šiaurės vakaruose iškilusios Armorikos aukštuma (Bretanės pusiasalyje) ir Normandijos aukštuma (didžiausias aukštis 417 metrų).

Į pietus nuo Normandijos aukštumos prie Biskajos įlankos plyti plačios Luaros žemuma ir Garonos žemuma, kurias skiria siaura Gâtine’o aukštuma. Luaros žemuma šiaurės rytuose pereina į Paryžiaus Baseiną, kurį iš rytų ir pietryčius juosia Lotaringijos plynaukštė (yra neaukštų kuestinių gūbrių, Argonne’o ir kitų) ir Langreso plynaukštės, Côte‑d’Oro kalvos ir Morvano masyvas (didžiausias aukštis 901 m, Bois‑du-Roi kalnas). Pačioje Prancūzijos šiaurėje plyti Flandrijos žemumos pietinė dalis, kurią pietuose siaura Artois aukštuma skiria nuo Paryžiaus baseino, pietvakariuose ribojasi su Ardėnų aukštuma (Prancūzijos vakarinis pakraštys). Šiaurės rytuose iškilę hercininiai Vogėzų kalnai (didžiausias aukštis 1424 m, Guebwillero kalnas), rytuose nusileidžiantys į Reino aukštupio žemumą. Pietuose Burgundijos Vartai skiria Vogėzus nuo Jura kalnų (eina Prancūzijos–Šveicarijos siena; didžiausias aukštis 1718 m, Crêt de la Neige’o kalnas).

Prancūzijos Alpių kraštovaizdis

Prancūzijai priklauso Alpių ir Pirėnų kalnų dalys. Nuo Centrinio Masyvo Ronos slėnio atskirta Vakarų Alpių dalis – aukščiausia Prancūzijoje ir Vakarų Europoje. Prancūzijos–Italijos siena driekiasi Alpių ašinis gūbrys, apimantis Pajūrio, Kotijaus, Grajaus, Savojos kristalinius kalnagūbrius; didžiausias aukštis – 4807 m Monblano viršūnė Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos pasienyje. Išorinį Alpių lanką sudaro Prancūzijos Klintinių, Provanso, Dofinė (didžiausias aukštis 4102 m, Barre des Écrins’o kalnas) klintiniai kalnagūbriai. Juose labai daug urvų (giliausias – Gouffre Berger urvas, 1323 m), yra karstinių reljefo formų. Pietuose išilgai sienos su Ispanija (ir Andora) – Pirėnų kalnų šiaurinė dalis (didžiausias aukštis Prancūzijoje 3298 m, Vignemale’io viršūnė); Pierre-Saint-Martino karstinis rajonas.

Korsikos sala kalnuota (didžiausias aukštis 2710 m, Monte Cinto kalnas), yra karstinių ir abrazinių urvų, rytinėje pakrantėje – pajūrio žemuma.

kalnų kraštovaizdis Korsikoje

Klimatas

Didesnėje Prancūzijos dalyje (išskyrus pietryčius) vyrauja vidutinių platumų jūrinis (Atlanto vandenyno įtaka) klimatas, šiaurės rytuose ir rytuose bei Centrinio Masyvo vidurinėje dalyje – pereinamasis į žemyninį. Visose lyguminėse dalyse žiema švelni (vidutinė temperatūra daugiau kaip 0 °C), pastovi sniego danga nesusidaro, upės neužšąla. Sausio vidutinė temperatūra nuo 6–7 (pietvakariuose) iki 0–2 °C (šiaurės rytuose). Vasara šilta, šiek tiek vėsesnė šiaurės vakaruose. Liepos vidutinė temperatūra nuo 17 (Bretanėje) iki 21 °C (Akvitanijoje). Per metus iškrinta nuo 600–700 (Paryžiaus baseine) iki 800–1200 mm (Armorikos ir Normandijos aukštumose, Vakarų Pirėnų priekalnėse) kritulių. Centrinio Masyvo ir Vogėzų kalnuose sausio vidutinė temperatūra –2, liepos – 14 °C, iškrinta 1000–1500 mm kritulių (sniegas laikosi apie 3 mėnesius).

Monblano masyvas

Alpių ir Pirėnų kalnuose ryškus klimato vertikalusis zoniškumas. Alpėse sniegas laikosi 7–8 mėn. (daugiau kaip 2000 m aukštyje), sniego linija 2500–3200 m aukštyje, iškrinta iki 2000 mm kritulių. Sausio vidutinė temperatūra nuo 6 °C (papėdėje) iki –10 °C (2500 m aukštyje), įdubose ir slėniuose nukrinta iki –20 °C, liepos vidutinė temperatūra nuo 5 (2500 m aukštyje) iki 20 °C (papėdėje). Prancūzijos pietryčiuose prie Viduržemio jūros (ir Korsikoje) klimatas mediteraninis. Sausio vidutinė temperatūra 8, liepos 23 °C, per metus iškrinta 550–800 mm kritulių (drėgnasis sezonas rudenį ir žiemą), Korsikoje vidutinė temperatūra atitinkamai 9 ir 22 °C, per metus iškrinta 800–1500 mm kritulių (kalnuose apie 6 mėn. laikosi sniegas). Ronos slėniu šiltas mediteraninis oras juda į šiaurę, o žiemą šaltas alpinis – į pietus. Pučia šalti – mistralis (Ronos slėnyje), tramontana (Languedoco-Roussillono regione) ir šilti – fenas, sirokas – vėjai.

Vidaus vandenys

Apie 85 % Prancūzijos teritorijos priklauso Atlanto vandenyno nuotėkio baseinui, kita dalis – Viduržemio jūros baseinui. Upes daugiausia maitina gruntiniai vandenys ir krituliai. Jų nuotėkio režimas netolygus, dažni poplūdžiai dėl liūčių ir nuosekiai dėl sausrų (pietrytinėje dalyje). Didžiausios upės: Luara, Sena, Garona (įteka į Atlanto vandenyną), Rona (įteka į Viduržemio jūrą). Šiaurės rytuose teka Maso, Moselio (Moselle’io), Reino upių dalys (aukštupiai). Daugiausia upės užtvenktos aukštupiuose (didžiausias tvenkinys Serre-Ponçonas, Alpėse), vidurupiai ir žemupiai laivuojami. Daug laivybinių kanalų, svarbiausieji: Ronos–Reino, Marnos–Reino, Marnos–Sonos, Pietų kanalas (jungia Garoną ir Roną), Centrinis (jungia Luarą ir Soną), Burgundijos kanalas (jungia Seną ir Soną).

Luara ties Amboise miestu

Ežerų nedaug, didžiausi ir giliausi Alpėse (tektoninio-ledyninio Ženevos ežero pietinė dalis, ledyniniai Annecy ir Bourget ežerai). Tektoninės kilmės ežerų yra Vogėzų ir Jura kalnuose, vulkaninių (kraterinių) – Centriniame Masyve, lagūninių – Biskajos ir Liono įlankų pakrantėse. Alpių ir Pirėnų kalnų aukščiausiuose masyvuose yra ledynų, didžiausias – Mer de Glace’as (plotas 33 km²).

Annecy ežeras Savojos Alpėse

Dirvožemiai

Armorikos ir Normandijos aukštumose, didesnėje Lotaringijos plynaukštės ir Centrinio Masyvo dalyje vyrauja rudžemiai, Garonos žemumos šiaurinėje dalyje, Sonos slėnyje ir Ronos vidurupio lygumoje – išplautžemiai, Paryžiaus baseine ir Luaros žemumos vakarinėje dalyje – išplautžemiai ir balkšvažemiai. Flandrijos žemumoje, Luaros žemumos rytinėje dalyje, Centrinio Masyvo ir Garonos žemumos vakarinėse dalyse bei Sevenų ir Vogėzų vakariniuose šlaituose didelius plotus užima jauražemiai. Alpių, Jura, Sevenų kalnuose ir Lotaringijos plynaukštės kuestiniuose kalvagūbriuose vyrauja kalkžemiai. Garonos žemumos centrinėje dalyje, Lotaringijos plynaukštėje ir Vogėzuose yra kalciažemių, Centriniame Masyve – vulkanžemių, Ronos deltoje – druskožemių. Daugelio upių slėniuose vyrauja salpžemiai.

2096

Augalija

Prancūzijos teritorija pagal floristinį rajonavimą priklauso dviem holarktinės karalystės sritims. Didžioji teritorijos dalis priklauso cirkumborealinei, o pietinis kraštas, esantis prie Viduržemio jūros, priskiriamas Viduržemio jūros sričiai. Cirkumborealinei sričiai priklausančios Prancūzijos dalies būdinga zoninė augalija yra plačialapių miškai, kuriuose vyrauja paprastieji ir bekočiai ąžuolai, paprastieji bukai, plačialapės ir mažalapės liepos, platanlapiai ir paprastieji klevai, valgomieji kaštainiai ir kiti plačialapiai medžiai. Didžioji dalis miškų buvo iškirsta, liko palyginti nedideli savaiminių miškų masyvai. Dabartinis šalies miškingumas sudaro apie 29 % (2008), tačiau vyrauja sodinti miškai.

kalnuose paplitę spygliuočiai (Mancantouro nacionalinis parkas)

Alpių kalnams būdinga ekstrazoninė spygliuočių ir mišriųjų miškų augalija. Šiuose miškuose vyrauja paprastosios eglės, europiniai kėniai, europiniai maumedžiai, paprastosios ir juodosios pušys. Spygliuočių ir mišrieji miškai paplitę kalnuose nuo 700–800 m virš jūros lygio iki 1600–1900 m virš jūros lygio. Aukščiau prasideda krūmynai, nuo 2100–2300 m virš jūros lygio – alpinės pievos. Viduržemio jūros sričiai būdingi visžalių kietalapių medžių (akmeninių ir kamštinių ąžuolų, europinių alyvmedžių, kilniųjų lauramedžių ir kitų) retmiškiai ir krūmynai (makija), kuriuose gausu krūmokšnių ir puskrūmių. Dauguma išlikusių nepakeistų Viduržemio jūros srities buveinių, kurioms būdinga didelė rūšių įvairovė, saugomos. Smarkiai antropogeninės veiklos pakeistoje Prancūzijoje natūralios augalijos plotų likę nedaug. Užregistruota daugiau kaip 4300 rūšių induočių augalų. Didžiausia rūšių įvairove išsiskiria Viduržemio jūros sritis, Alpių ir Pirėnų kalnai.

849

Gyvūnija

Fauna tipiška Vakarų Europai, jai didelę įtaką turėjo žmogaus veikla. Prancūzijoje veisiasi 93 rūšių žinduoliai, iš jų 18 rūšių priskiriamos nykstančioms. Saugomose teritorijose ir didžiuosiuose miškų masyvuose gyvena taurieji elniai, stirnos, šernai, danieliai (reti).

Alpėse veisiasi gemzės, kalniniai ožiai, alpiniai švilpikai, snieginiai pelėnai. Laukuose ir miškuose gyvena įvairių rūšių smulkieji graužikai (pelės, miegapelės, voverės), kirstukai, ežiai, šikšnosparniai, pilkieji kiškiai, laukiniai triušiai, plėšrieji – rudosios lapės, paprastosios genetos ir vilpišiai. Retesni žinduoliai: barsukai, ūdros, upiniai bebrai, rudieji lokiai, lūšys. Gausu paukščių (peri 283 rūšys), Prancūzijoje žiemoja daugelis Šiaurės ir Vididurio Europos paukščių, Prancūziją praskrenda Afrikoje žiemojantys paukščiai. Būdingi: karveliai, kurapkos, slankos, strazdai, šarkos, žvirbliai, raudonkojai keklikai, pietuose – flamingai, Alpėse – tundrinės žvyrės, baltapilviai alpiniai čiurliai. 32 rūšių ropliai (iš nuodingųjų sutinkamos angys), 39 rūšių varliagyviai. Gausu bestuburių (vabzdžių daugiau kaip 35 000 rūšių), pietinėje ir pietrytinėje dalyje yra skorpionų. Upių žiotyse, Atlanto vandenyne ir Viduržemio jūroje gausu įvairių rūšių žuvų, krabų, krevečių, moliuskų.

alpiniai ožiai

Aplinkos apsauga

Gyvajai gamtai didžiausią grėsmę kelia miškų kirtimas ir gaisrai, erozija, upių vandens tarša, rūgštieji lietūs, naftos išsiliejimai prie jūros krantų.

Calanque nacionalinio parko klifai

Saugomos teritorijos užima apie 26,34 % (144 583 km²) Prancūzijos ploto. 10 nacionalinių parkų: Alpėse – Écrins’o (plotas 918 km²), Mercantouro (685 km²), Vanoise’o nacionalinis parkas (529 km²), Centriniame Masyve – Sevenų (913 km²), Pirėnuose – Pirėnų (457 km²), Ronos deltoje – Calanqueso (520 km²), Hyères’o salose (Viduržemio jūra) – Port-Cros (6,4 km²), kiti – Prancūzijos valdose (Prancūzijos Gvianoje, Reunjone, Gvadelupoje). Prancūzijoje yra 53 regioniniai gamtos parkai, 346 gamtos draustiniai, 5094 gamtos paminklai. Į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukti: Porto įlanka ir Scandolos pusiasalis (jame yra gamtos rezervatas, Korsikos saloje; nuo 1983), Mont Perdu (Monte Perdido) masyvas (Pirėnų nacionaliniame parke; 1997, dalis Ispanijoje), Naujosios Kaledonijos salos lagūnos (2008), Reunjono salos ugnikalniai ir cirkai (2010), Chaîne des Puys vulkaninių kraterių grandinė (Centriniame Masyve; 2018), Prancūzijos reliktiniai bukų miškai – tarpvalstybinės saugomos teritorijos (Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščių bukų miškų) dalis (2021).

14 UNESCO pripažintų biosferos rezervatų. 51 Ramsaro konvencijos (Prancūzijoje įsigaliojo 1986) saugoma vietovė (plotas 37 506 km²).

2096

2271

Prancūzija

Prancūzijos gyventojai

Prancūzijos konstitucinė santvarka

Prancūzijos partijos ir profsąjungos

Prancūzijos ginkluotosios pajėgos

Prancūzijos ūkis

Prancūzijos istorija

Prancūzijos santykiai su Lietuva

Prancūzijos švietimas

Prancūzijos literatūra

Prancūzijos architektūra

Prancūzijos dailė

Prancūzijos muzika

Prancūzijos choreografija

Prancūzijos teatras

Prancūzijos kinas

Prancūzijos žiniasklaida

Prancūzijos lietuviai