Prancūzjos institùtas (Institut de France), svarbiausia mokslo institucija Prancūzijoje. Yra Paryžiuje. Prancūzijos institutas plėtoja mokslą ir menus, aptaria mokslinius pranešimus, leidžia mokslo darbus, skiria premijas (finansuojamos iš valstybės ir privačių fondų). Institutui vadovauja prezidiumas, kurio prezidentas ir nariai renkami kasmet (juos tvirtina Prancūzijos prezidentas). Prancūzijos institutą sudaro penkios akademijos: Prancūzų akademija (įkurta 1635), Raštijos ir grožinės literatūros akademija (įkurta 1663), Mokslų akademija (įkurta 1666), Moralinių ir politinių mokslų akademija (įkurta 1795), Dailės akademija (įkurta 1816). Kiekviena jų turi įstatus, fondą, renka savo prezidentą, mokslinį sektorių ir narius. Nariais gali būti Prancūzijos ir užsienio žymūs mokslo, literatūros ir meno veikėjai, jie gali priklausyti kelioms Prancūzijos instituto akademijoms. Prancūzijos institutas turi pirmąją šalies viešąją Mazarino biblioteką (Prancūzijos valstybės veikėjas ir kardinolas J. Mazarinas asmeninę biblioteką 1643 atvėrė žmonėms; nuo 1945 ji priklauso institutui), vieną didžiausių mokslinių bibliotekų (įkurta 1795), apie 15 muziejų ir istorijos paminklų, žemės nuosavybės Prancūzijoje ir užsienyje. 2001 įkurtas internetinis‑radijo kanalas Canal Académie.
Iki Prancūzijos revoliucijos šalyje veikė penkios akademijos (Prancūzų, Raštijos ir medalių, Gamtos mokslų, Dailės ir skulptūros, Architektūros). 1793 Konvento nutarimu šios akademijos uždarytos ir 1795 įsteigtas Nacionalinis mokslų ir menų institutas. Iš pradžių turėjo tris skyrius: Fizikos ir matematikos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir dailės. 1803 Napoleono I nutarimu Moralinių ir politinių mokslų skyrius uždarytas, vietoj Literatūros ir dailės skyriaus įsteigti 3 nauji skyriai: Prancūzų kalbos ir literatūros, Istorijos ir senosios literatūros ir Dailės. 1816 Nacionalinis mokslo ir menų institutas pavadintas Prancūzijos institutu, jo skyriai tapo autonomiški ir vėl pavadinti akademijomis. 1795–1805 institutas buvo Luvre, 1806 Napoleono I nutarimu perkeltas į Keturių tautų kolegijos rūmus (Collège de Quatre-Nations), pagal J. Mazarino testamentą pastatytus 1662–88 (architektas L. Le Vau). Prancūzijos instituto rūmai yra istorinis ir architektūrinis paminklas. 1805 architektas A.-L. T. Vaudoyer pertvarkė šio pastato koplyčią į posėdžių salę.
Prancūzijos instituto nariai buvo A.-M. Ampère’as, D. F. J. Arago, A. H. Becquerelis, M. Curie, P. Curie, A. France’as, F. Joliot‑Curie, I. Joliot‑Curie, V. Hugo, J. L. de Lagrange’as, J. H. Poincaré, Voltaire’as. Dėl tam tikrų politinių sumetimų Prancūzijos instituto nariais negalėjo tapti H. de Balzacas, P.-A. de Beaumarchais, R. Descartes’as, D. Diderot, Molière’as, B. Pascalis.