Prancūzjos–Ispãnijos kãras, 1635–59 Ispanijos ir Prancūzijos karinis konfliktas dėl įtakos Vakarų Europoje. Trisdešimties metų karo (1618–48) dalis. Prasidėjo Prancūzijai siekiant pagerinti savo pozicijas ir sustiprinti sienas su Habsburgų valdomomis Ispanija ir Austrija.
Prielaidos
17 a. Vakarų Europoje varžėsi Prancūziją valdantys Burbonai ir tuo metu Šventąją Romos imperiją ir Ispaniją valdantys Habsburgai. Jų kovos buvo dalis platesnio europinio konflikto, kurį lėmė demografiniai, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai, atsiradę kuriantis modernioms tautinėms valstybėms. 17 a. 3 dešimtmetyje Prancūziją sukrėtė hugenotų karai ir Habsburgų sukelti neramumai Prancūzijos pasienyje. Prancūzija siekė susilpninti abi – ispaniškąją ir austriškąją – Habsburgų šakas, finansuodama jų oponentus Nyderlanduose, Šiaurės Italijoje, Šveicarijoje, Venecijoje, Švedijoje, Transilvanijoje ir Osmanų imperijoje. Habsburgai rėmė hugenotus ir prancūzų didikus, praradusius savo galią kardinolo A.‑J. de Richelieu ir jo įpėdinio kardinolo J. Mazarino valdymo metais.
I etapas (1635–1648)
1635 05 19 Prancūzijos kariuomenė (apie 27 000 žm.) įžengė į ispaniškuosius Nyderlandus ir įveikė mažesnes Ispanijos pajėgas ties Les Avinu, 06 24 apgulė Leuveną. Tačiau infekcinės ligos ir prastas aprūpinimas greitai sumažino miestą supančią kariuomenę ir 07 04 ji pasidavė ispanams į pagalbą atvykusioms O. Piccolomini‑Pieri pajėgoms. Vadovaujami Nyderlandų valdytojo infanto ir kardinolo Ferdinando Austrijiečio ispanai perėmė iniciatyvą ir užėmė Limburgą, Gennepą, Diestą, Gochą ir apsupo olandų įgulas. Prancūzai atsitraukė prie savo sienos, olandų pajėgos užėmė pozicijas Schenkenschane, bet po ilgos apgulties 07 28 pasidavė ispanams. Po šio pralaimėjimo Nyderlandų Generaliniai Luomai nepritarė didesnio masto sausumos operacijoms, kuriomis siekta trukdyti ispanų prekybai.
Per 1636 kampaniją ispanai siekė užimti daugiau teritorijų Nyderlanduose, o puolančios prancūzų ir italų pajėgos Lombardijoje 1636 06 buvo priešo nugalėtos prie Tornavento. 1636 08 ispanai įsiveržė į Prancūzijos šiaurę ir užėmė Corbie miestą, sukeldami paniką Paryžiuje, bet po mėnesio dėl atsargų trūkumo atsitraukė. Pagal 1635 Compiègneʼo sutartį prancūzai atitraukė Švedijos įgulas iš Elzaso. 1638 švedai pasiekė laimėjimų prieš Šventosios Romos imperijos pajėgas Reino srityje ir užimdami teritorijas atkirto vadinamąjį Ispanijos kelią, kuriuo tiektas aprūpinimas Flandrijoje esančioms ispanų pajėgoms. Ispanai buvo priversti pradėti logistiką Šiaurės jūros keliu, tačiau čia jie neišvengė susidūrimo su olandų laivynu.
1639 Downso mūšyje ispanai neteko didelės dalies savo laivyno – tai labai apsunkino jų padėtį. Ispanijos kariniams resursams susitelkus Europoje olandai pasinaudojo galimybe atakuoti Ispanijos kolonijas Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje bei kolonijas, priklausančias Portugalijai, t. p. valdomai Pilypo IV. Ispanijos negebėjimas jų apginti paskatino portugalų sukilimą, ekonominė suirutė ir karui skirtų mokesčių kėlimas sukėlė protestus Ispanijoje.
1640 Katalonijoje ir Portugalijoje prasidėjo sukilimai. 1641 Katalonijos parlamentas pripažino Prancūzijos karalių Liudviką XIII Barselonos grafu ir Katalonijos valdovu. 1643 05 19 Condé princo Liudviko II Burbono vadovaujami prancūzai sumušė Flandrijos ispanus ties Rocroi. Ispanija neteko veteranų kariuomenės, jos laivynas nustojo dominuoti Europoje. Tai leido Liudvikui II pradėti kovą dėl Prancūzijos sosto su mažamečio Liudviko XIV motina Ana ir kardinolu J. Mazarinu. 1649 08 prancūzai pasiekė dar vieną reikšmingą pergalę ties Lensu.
Rocroi mūšis, 1643 gegužės 19 (aliejus, 1834, dailininkas François Josephas Heimas, Versalio rūmai)
Vis dėlto prancūzams nepavyko visiškai pašalinti Ispanijos iš karo. Šventosios Romos imperijos pergales Tuttlingene ir Mergentheime nustelbė prancūzų sėkmė Nördlingene ir Zusmarshausene. Italijoje prancūzų remiamų savojiečių atakos prieš Ispanijos valdomą Milaną nebuvo sėkmingos dėl resursų ir aprūpinimo stokos, nes tuo metu vyko ir Pjemonto pilietinis karas. Ispanai, 1646 06 laimėję mūšį prie Orbetello ir 1647 atsiėmę Neapolį, atkūrė savo kontrolę šiame regione. 1648 Vestfalijos taika užbaigė Trisdešimties metų karą, buvo pripažinta Olandijos nepriklausomybė, o Ispanija turėjo pripažinti visus prancūzų teritorinius laimėjimus.
Pagal 1648 10 Münsterio sutartį (Münsterio taika) Prancūzija gavo strategiškai svarbias pozicijas Elzase ir Lotaringijoje, t. p. Pinerolo, atveriančiame Alpių perėjas Šiaurės Italijoje. Tačiau Vestfalijos taika neapėmė Italijos, Šventosios Romos imperijos teritorijų Nyderlanduose ir Prancūzijos okupuotos Lotaringijos. Nors imperatorius Ferdinandas III formaliai susitaikė su Prancūzija, karo veiksmai tęsėsi.
II etapas (1648–1659)
Ispanijos valdovas Pilypas IV, per pirmąjį karo etapą netekęs didžiosios dalies resursų ir geriausių kariuomenės dalinių, susitelkė ties Katalonijos susigrąžinimu. Dėl kitų klausimų jis laikėsi gynybinės pozicijos. Prancūzijoje kilęs ir Ispanijos finansuojamas pilietinis karas (1648–53; Fronda) leido Pilypui IV pasiekti reikšmingų laimėjimų, buvo atsiimtas Ypresʼo miestas Belgijoje, tačiau nė viena pusė negalėjo įgyti lemiamos persvaros. 1650 Ispanijos sėkmę malšinant Neapolio sukilimą nustelbė jos pralaimėjimas prancūzų remiamiems katalonų sukilėliams. Prancūzijos kardinolas J. Mazarinas 1651 išsiuntė savo konkurentą Liudviką II į tremtį ispaniškuosiuose Nyderlanduose, kur jis netrukus tapo Pilypo IV sąjungininku.
1652 Ispanija atsiėmė Dunkerqueʼą ir Barseloną, 1653 fronto linija stabilizavosi išilgai Pirėnų. Pilypui IV vėl pritrūko resursų karui tęsti, o pasibaigus Frondai kardinolas J. Mazarinas galėjo atnaujinti Milano antpuolius ir grasinti Habsburgų valdomai Austrijai.
1654–56 prancūzai pasiekė pergalę Arrase, Landreciesʼe ir Saint‑Ghislaine, ispanai – Pavijoje ir Valencienne. Popiežiaus Aleksandro VII spaudžiamas J. Mazarinas pasiūlė taikos sąlygas, tačiau atmetė Pilypo IV reikalavimą grąžinti Condé princui Liudvikui II prancūziškus titulus ir žemes. 1657 J. Mazarinas sudarė antiispanišką aljansą su O. Cromwellio valdoma Anglija. Tai išplėtė Anglijos–Ispanijos karą 1654–60, tačiau Prancūzija neteikė paramos ištremtam Anglijos monarchui Karoliui II, todėl jo šalininkai pasirinko Ispanijos pusę. 1658 06 anglams ir prancūzams užėmus Dunkerqueʼą, Pilypas IV paprašė paliaubų, kurių J. Mazarinas atsisakė.
1658 08 15 Ispanija iškovojo svarbią pergalę Camprodone (Katalonijoje). O. Cromvellio mirtis 1658 09 Anglijoje sukėlė politinį chaosą, o kovos Šiaurės Italijoje baigėsi, kai prancūzų sąjungininkai Savoja ir Modena susitarė dėl paliaubų su Ispanijos valdytoju Caracena.
Pirėnų taika
1659 05 08 Ispanija ir Prancūzija pradėjo taikos derybas. Pagal 11 07 Pirėnų taiką Prancūzija gavo dalį Flandrijos – teritorijas palei sieną su ispaniškaisiais Nyderlandais, t. p. Roussilloną, Dunkerqueʼas atiteko Anglijai. Kartu su 1648 Münsterio sutartimi tai reikšmingai sutvirtino Prancūzijos sienas rytuose ir pietvakariuose. 1662 Anglijos valdovas Karolis II pardavė Prancūzijai Dunkerqueʼą. Roussillono prijungimas prie Prancūzijos leido nustatyti aiškią ribą tarp Prancūzijos ir Ispanijos išilgai Pirėnų, tačiau padalijo istorinę Kataloniją – Perpignanas atiteko Prancūzijai.
Prancūzija atsisakė Portugalijos paramos, o Prancūzijos monarchas Liudvikas XIV – Barselonos grafo ir Katalonijos valdytojo titulų. Condé princas Liudvikas II atgavo kadaise iš jo atimtus prancūziškus titulus bei valdas, tačiau politinės galios jis jau nebeturėjo. Pirėnų sutarties dalimi tapo Liudviko XIV ir Marijos Teresės Austrės vedybos. Tai leido Prancūzijos valdovui užimti dalį ispaniškųjų Nyderlandų ir kitus 50 m. teisiškai grįsti savo teritorines pretenzijas.
Karo reikšmė
Prancūzijos–Ispanijos karo rezultatai dažniausiai vertinami kaip Prancūzijos laimėjimas, po kurio prasidėjo jos klestėjimo epocha ir Prancūzija ėmė dominuoti Europos politinėje arenoje. Kita vertus, po šio karo Europoje buvo pasiektas jėgų balansas ir nusistovėjo ankstyvosios moderniosios epochos status quo.
Prancūzijos ir Ispanijos karas; Ispanijos–Prancūzijos karas; Ispanijos ir Prancūzijos karas
L: J. Black The Origins of War in Early Modern Europe Donald 1987; R. Stradling Spain's Struggle For Europe, 1598–1668 Hambledon 1994; J. Israel Spain in the Low Countries (1635–1643) / Spain, Europe and the Atlantic: Essays in Honour of John H. Elliott Cambridge 2003; D. Parrott France's War against the Habsburgs, 1624–1659: the Politics of Military Failure / Guerra y Sociedad en La Monarquía Hispánica: Politica, Estrategia y Cultura en la Europa Moderna (1500–1700) Laberinto 2006; L. Bely France and the Thirty Years War / The Ashgate Research Companion to the Thirty Years' War Ashgate 2014; J. Levy War in the Modern Great Power System, 1495–1975 Kentucky 2015; G. Darby Spain in the Seventeenth Century Routledge 2015.
1088