Prancūzjos istòrija
Ikiistoriniai ir antikos laikai
paleolito piešiniai Lascaux urve Vézère’o slėnyje (Pietų Prancūzija)
Archeologiniai duomenys rodo Prancūzijos teritorijoje hominidus gyvenus prieš 100 000 metų. Žymiausi ikiistorinių kultūrų paminklai rasti Bretanėje (mezolito laikotarpio megalitai), Luaros upės slėnyje, Paryžiaus apylinkėse, Šampanėje (dolmenai). Apie 800 pr. Kr. iš Alpių kalnų regiono atsikėlė ir pradėjo vyrauti keltai (vėliau romėnų vadinti galais), archeologų siejami su Hallstatto kultūros ir jos atmainos La Tène’o kultūros žmonėmis. Viduržemio jūros pakrantes kolonizavo graikai. 7 a. pr. Kr. jie įkūrė Masalijos koloniją (dabar Marselis), iš kurios per Ronos upės slėnį prekiavo su krašto gilumos gyventojais ir labai paveikė jų kultūrą. 2 a. pr. Kr. Masalija kovai su priešiška vietos keltų ir ligūrų genčių sąjunga pasitelkė romėnus, kuriems rūpėjo kelio į neseniai jų prisijungtą Ispaniją saugumas. Romėnai sąjungą sumušė ir 121 pr. Kr. teritorijoje tarp Ženevos ežero ir Viduržemio jūros įkūrė savo pirmąją kitapus Alpių provinciją (iš čia istorinio regiono Provansas pavadinimas), kurios centras buvo Narbonas.
romėnų teatras Arles’yje (Provansas)
Netrukus ją pradėjo puldinėti germaniškos kimbrų ir teutonų gentys. Dėl to ir dėl galų priešiškumo bei asmeninių ambicijų galų žemes (Galiją, romėnų dar vadintą Transalpine Galija) 58–51 pr. Kr. nukariavo Julijus Cezaris. Dėl nuolatinių vidaus nesutarimų galai stipriau pasipriešino tik per Vercingetorigo vadovaujamą sukilimą (52 pr. Kr.). Nukariautoje teritorijoje romėnai įkūrė Lugduno, Belgikos ir Akvitanijos provincijas (visų jų centras buvo Lugdunas, dabar Lionas). Jos sparčiai romanizavosi, pirmiausia Narbono Galija, kur atitarnavę Romos kariai kūrė kolonijas, pvz., Arelatą (dabar Arles’is). Kitur tokių kolonijų buvo mažiau, administraciniais ir ūkio centrais tapo senieji galų miestai, pvz., Parizijų Lutecija (dabar Paryžius), juose vietos diduomenė statė forumus, romėniškąsias pirtis, amfiteatrus. Miestai nebuvo įtvirtinti (taiki krašto plėtra truko apie 150 metų), tarp jų nutiesti keliai. Kaimo vietovėse stiprėjo romėniškojo pavyzdžio vilos. Administravime ir švietime vartota lotynų kalba, galų (keltų) kalba sparčiai nyko. Apie 10 mln. žmonių gyvenamas kraštas klestėjo (bent jau jo diduomenė), čia susikūrė savita visuomenė ir kultūra.
romėnų akvedukas prie Nîmes’o (Pietų Prancūzija)
235 mirus paskutiniam Severų dinastijos Vakarų Romos imperatoriui atėjo anarchijos laikai (iki 285 pasikeitė 25 imperatoriai, iš jų tik vienas mirė sava mirtimi). Krizę gilino vergų trūkumas, epidemijos, infliacija. Valdžios silpnumu pasinaudojo germanai, 260–276 Galiją nuniokojo alemanų ir frankų gentys. Valdant imperatoriams Aurelianui (270–275) ir Dioklecianui (284–305) tvarka buvo atkurta, bet kraštas pasikeitė. Miestai buvo įtvirtinti, 3 a. antroje pusėje pradėjo plisti krikščionybė, kūrėsi vyskupijos ir vienuolynai. Romos kariuomenę atitraukus ginti Italijos 405–406 per Reiną masiškai kėlėsi germanai, į vakarus nuo Reino apsigyveno frankai salijai ir burgundai, Akvitanijoje – vestgotai. 451 germanai, romėnai ir galai susivienijo, kad atremtų Atilos vadovaujamų hunų antplūdį (Katalauno laukų mūšis). Iki 476 vestgotai pradėjo vyrauti Apeninų pusiasalyje ir Galijos pietinėje dalyje, valdovu jie rinkosi savo karalių. Daug kur (ypač pietinėje dalyje) įtaką išlaikė galų romėnų aristokratija.
Frankų valdžia
Kitaip nei vestgotai, tapę arijonais, frankai salijai pripažino tą pačią krikščionybės formą kaip ir galai romėnai (pirmasis apsikrikštijo karalius Chlodvigas I, 496). Iš dalies dėl to kitoje Galijos dalyje 5 a. pabaigoje–6 a. pradžioje įsigalėjo frankai salijai. Juos valdė Merovingų dinastijos karaliai. Merovingų valdžios laikotarpiu plačiai vartota lotynų kalba, kraštas vis dar dažnai vadintas Galija. Romėnų laikotarpio ūkinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo tradicijos nyko pamažu. Ūkio pagrindas buvo žemdirbystė (išliko daug stambių dvarų – vilų, jose dar ilgai naudotas vergų darbas, nors daugėjo laisvųjų valstiečių − kolonų) ir gyvulininkystė. Prekyba (ypač dėl arabų įsivyravimo Šiaurės Afrikoje ir Viduržemio jūros pietinėje ir vakarinėje dalyje) smuko. Valstybės aparato reikšmė menko, didėjo gyventojų nesaugumas. Klostėsi kitokie, daugiau frankų visuomenės tradicijomis paremti socialiniai ryšiai: laisvi žmonės prisiekdavo asmeninę ištikimybę stipresniam didikui (komendacija), mainais už naudojimąsi žeme atlikdavo didiko pavedimus (prekariumas). Valdantieji galų romėnų ir frankų sluoksniai iki 7 a. supanašėjo. Naujosios aristokratijos prestižo simboliais tapo stambioji žemės nuosavybė ir tarnyba karaliui bei Bažnyčiai. Karalių valdžia buvo paveldima. Frankai savo karalystę laikė vieningu dariniu, todėl valdovo sūnums ją pasidalijus (į Neustrijos, Austrazijos, Burgundijos ir kitas karalystes), ji ne kartą vėl buvo suvienyta. Frankų valstybės vienybę palaikė ir krikščionių Bažnyčios tradicijos: dvasininkija gyveno pagal bendrą tvarką.
Paskutiniai Merovingai buvo silpni valdovai, politinę valdžią iš jų pamažu perėmė majordomai. 7 a. pabaigoje vienas jų – Pipinas Herstalietis (iš Austrazijos Arnulfingų giminės) sugebėjo primesti savo valdžią Neustrijos ir Burgundijos karalystėms. Jo nesantuokinis sūnus Karolis Martelis stiprino savo valdžią atiminėdamas žemės valdas iš Bažnyčios ir perduodamas jas ištikimiems vasalams. Jis atkūrė 8 a. pradžioje pašlijusią frankų valdžią Provanse, 732 atrėmė musulmonų įsiveržimą, per daugybę kitų karinių kampanijų sustiprino valstybės rytines ir šiaurės sienas. Karolio Martelio sūnus Pipinas Trumpasis, pritariant popiežiui, kuriam reikėjo karinės paramos kovai su langobardais ir Bizantija, 751 nuvertė paskutinį Merovingų karalių ir pasiskelbė visų frankų valdovu.
Karolio Didžiojo vainikavimas (J. Fouquet miniatiūra iš Didžiųjų Prancūzijos kronikų, apie 1455–60)
Naujosios Karolingų dinastijos (vėlesnių istorikų pavadinta žymiausio atstovo – Karolio Didžiojo vardu) valdžią sustiprino sąjunga su Romos popiežiumi (Pipinas Trumpasis ir jo sūnūs Karolis Didysis ir Karlomanas gavo popiežiaus Stepono II patepimą). Karolis Didysis buvo stipri asmenybė ir valdė ilgai (768–814; Karlomanas 771 mirė, pirmiausia dėl to buvo išvengta Frankų valstybėje nuolat pasikartojančio vidaus karo). Beveik nuolat kariaudamas jis visomis kryptimis išplėtė Frankų valstybės ribas, sustiprino sąjungą su popiežiumi, kuris 800 jį karūnavo imperatoriumi. Su musulmonais ir Bizantija buvo sudaryta taika. Karolio Didžiojo sukurta imperija nebuvo ilgalaikė. Ji suiro, kai Karolio Didžiojo įpėdinio Liudviko I Pamaldžiojo sūnūs 843 Verdeno sutartimi pasidalijo tėvo palikimą. Liudvikas II Vokietis gavo rytinę dalį, Lotaras I – vidurinę, Karolis II Plikagalvis – vakarinę. Tuo imperijos skaidymasis nesibaigė, iki 888 buvusioje jos teritorijoje susikūrė Prancūzijos, Navaros, Burgundijos, Lotaringijos, Vokietijos ir Italijos karalystės. Buvusioje imperijoje išplėtotos valstybės valdymo, kultūrinio gyvenimo tradicijos turėjo didelę įtaką daugelio Europos valstybių vėlesnei istorijai (Karolingų renesansas).
9–11 a. Prancūzijoje socialiniai santykiai, valdžios pasiskirstymas labai pasikeitė. Paskutiniai Karolingų dinastijos karaliai nesugebėjo garantuoti tvarkos. Stiprėjo regioninių pareigūnų (grafų, kunigaikščių) įtaka. Centrinės valdžios degradacija naudojosi įsiveržėliai iš kitų kraštų. Prancūzijos pietinė dalis labiausiai kentėjo nuo arabų piratų, atvykstančių iš Ispanijos, Balearų salų, Šiaurės Afrikos, plėšikavimų. Iš rytų pusės didelį pavojų kėlė vengrai, bet labiausiai kraštą niokojo šiaurėje ir vakaruose šeimininkaujantys vikingai. Jie įsiverždavo į krašto gilumą, 863–875 puolė Bordeaux, Tulūzą, Orleaną, Angers, kitaip nei arabai, gyventojų neimdavo į vergovę, bet grobdavo jų turtą. 911 karalius Karolis III Naivusis atidavė vikingams (prancūzai juos vadino normanais) apgyventi Senos žemupio slėnį, ši teritorija vėliau tapo Normandija. Dėl gynybos poreikių krašte daugėjo pilių (normanams jas nesisekė paimti), vietiniai didikai telkė savas kariaunas, o jose tarnaujantys riteriai prasimaitinimui gaudavo žemių (feodų). Sparčiai klostėsi feodalinė socialinių santykių sistema (feodalizmas), mažėjo laisvųjų valstiečių. Tikroji valdžia perėjo į grafų ir kunigaikščių rankas, karaliaus rinkimas (paprotys, galiojęs nuo Pipino Trumpojo laikų) nustojo buvęs formalus. Greta valdovo domeno (centras − Paryžius) Prancūzijos šiaurinėje dalyje susikūrė ir stiprėjo karaliaus valdoms lygiavertės Flandrijos, Anžu, Blois, Šampanės grafystės, Bretanės, Normandijos ir Burgundijos kunigaikštystės. Į pietus nuo Luaros upės iškilo didelės Provanso, Auvergnės, Tulūzos ir Barselonos grafystės bei Akvitanijos kunigaikštystė. Šiuos ir kitus kraštus valdantys didikai 987 karaliumi išsirinko Frankų kunigaikščio Paryžiaus grafo Hiugo Didžiojo sūnų Hiugą I Kapetą, kuris pradėjo Kapetingų dinastiją (žemėlapis Prancūzija 987).
Kapetingų dinastijos valdymas
Hiugas I Kapetas nebuvo stiprus valdovas, bet jį rėmė Bažnyčia ir jis sugebėjo įtvirtinti valdžios perdavimo savo palikuoniams principą (pirmiausia tais pačiais 987 metais karaliumi karūnavo sūnų Robertą; vyriausiojo sūnaus karūnavimas valdant tėvui išliko Kapetingų tradicija iki Liudviko VII Jaunesniojo valdymo laikų). Pirmieji Kapetingai tvirčiau valdė tik savo domeną, pirmiausia Île-de-France’ą − apie 160 km iš pietų į šiaurę ir apie 80 km iš rytų į vakarus nusidriekusį regioną aplink Paryžių, kitur jų valdžia buvo nominali. Šio laikotarpio Prancūzija stiprėjo ūkiškai. Sušvelnėjo klimatas, mažėjo pavojingų ligų, daugėjo gyventojų (1328 gyveno apie 15−25 mln. žmonių). Jie plėtojo vidinę kolonizaciją, apgyvendino naujus žemės plotus, įkūrė (ypač Pietų Prancūzijoje) daug naujų kaimų. Žemės ūkyje išplito pakinktai, buvo geriau panaudojama arklio jėga, daugėjo javais apsėtų plotų. Dėl to plito vėjo malūnai, daugumos gyventojų kasdieniu maistu tapo duona. Krašte mažėjo anarchijos, nes stiprėjo dalinių valdovų (Normandijos ir Akvitanijos kunigaikščių, Flandrijos grafų) bei Kapetingų karalių valdžia, gyventojai jautėsi saugiau, nors daug kur dar tęsėsi feodalų privatūs tarpusavio karai.
Naujosios Prancūzijos kūrimuisi daug įtakos turėjo miestų atgimimas, nors šis procesas nebuvo toks ryškus kaip gretimose Vokietijoje ar Italijoje. Pietų Prancūzijoje atgijo romėnų laikų miestų administravimo formos, šalies šiaurėje kūrėsi miestų komunos. Miestiečiai (net, manoma, apie 200 000 gyventojų turėjusio Paryžiaus) vis dar buvo labai susiję su žemės ūkiu, bet miestuose stiprėjo amatininkų ir pirklių sluoksnis. Flandrija tapo vienu svarbiausių (greta Venecijos) Europos jūrinės prekybos centrų, panašią reikšmę sausumos tranzitinei prekybai turėjo Šampanės mugės.
kryžininkai užima Jeruzalę (14 a. miniatiūra)
Tarp politinių veiksnių didžiausią įtaką šalies ateičiai turėjo Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I Užkariautojo 1066 žygis į Angliją ir jos užkariavimas bei Kryžiaus žygiai į Palestiną. Normandijos kunigaikščiai pasiskelbė Anglijos karaliais, bet nominaliai išliko Prancūzijos karaliaus vasalais. Anžu (Plantagenetų) dinastijos Normandijos kunigaikštis Henrikas (nuo 1154 ir Anglijos karalius Henrikas II) 1152 vedė Akvitanijos kunigaikštytę Eleonorą. Anžu dinastijos imperija plotu tapo kur kas didesnė už Prancūzijos karalių valdas, o Normandijos kunigaikščiai keliems šimtmečiams liko grėsmingiausi savo siuzerenų varžovai. 1071 Jeruzalė atiteko tiurkams seldžiukams, kurie Europos krikščionių piligrimams beveik uždarė kelią į Šventąjį miestą. Noras juos išvyti tapo viena svarbesnių kryžiaus žygių priežasčių. Pirmasis kryžiaus žygis iš esmės buvo Prancūzijos karinė operacija (jos padarinys – Jeruzalės karalystė – buvo prancūzų įkurta feodalinė valstybė), po kurios prancūzų kalbos ir civilizacijos apraiškos ilgam įsitvirtino Artimuosiuose Rytuose.
Su šiais kraštais stiprėjo Prancūzijos prekybiniai ryšiai (didėjo Marselio, kuris tapo piligrimų, prekybos ir kariuomenės perkėlimo punkto, reikšmė), riterių karingumas buvo nukreiptas Prancūzijos karaliams nepavojinga linkme. Kapetingų valdžia ypač sustiprėjo valdant Pilypui II Augustui (1180−1223), kuris buvo geras administratorius, diplomatas, sumanus politikas. Vienas didžiausių jo laimėjimų – jam pavyko iš Anglijos Plantagenetų perimti Prancūzijoje esančio jų domeno didžiąją dalį. Pasinaudojęs tuo, kad Anglijos karalius Jonas Bežemis tris kartus kviestas neatvyko į Prancūzijos karaliaus vasalų susirinkimą, Pilypas II Augustas paskelbė nusavinąs visas jo žemes ir šį faktą sutvirtino 1204−06 karu prisijungdamas Normandiją, Anžu, Meną ir Touraine’ą. Prancūzijos karaliaus domenas plėtėsi visomis kryptimis, Pilypo II Augusto valdymo pabaigoje iš didžiųjų teritorijų už jo ribų liko tik Akvitanija, Bretanė, Flandrija, Šampanė, Burgundija ir Tulūza. Jis leido popiežiui skelbti kryžiaus žygį į Pietų Prancūziją, kur išplito albigiečių erezija (albigiečių karai), pats jame nedalyvavo, bet sudarė sąlygas savo įpėdiniui Liudvikui VIII Liūtui prisijungti pralaimėjimą patyrusio Tulūzos grafo Raimondo VII žemes. Įgytose teritorijose dauguma senųjų tradicijų nebuvo laužoma, tik teritorijas administruoti buvo skiriami karaliaus dvaro pareigūnai. Pilypas II Augustas perėmė pažangias Normandijos iždo tvarkymo tradicijas, jam valdant valstybės pajamos padidėjo nuo 128 000 iki 438 000 livrų. Karaliaus autoritetą pripažino ir pasaulietiniai aristokratai, ir Bažnyčios diduomenė.
Centrinės valdžios tvirtumas ypač atsiskleidė valdant Liudvikui IX (1226−70). Jo mažametystės laikotarpiu regente buvusi karalienė Blanka Kastilietė numalšino diduomenės, siekiančios grąžinti renkamos monarchijos laikus, sukilimą, o dėl apgalvotos paties Liudviko IX šalies administravimo politikos (karaliaus paskirti vietininkai galutinai įsitvirtino provincijose, vietos administravimas tapo realus) sumenko feodalinio lojalumo karaliui svarba, Prancūzija tapo nacionaline monarchija. Valstybės administravimas tapo labiau specializuotas ir biurokratinis (nebepanašus į didelio dvaro valdymą), mokesčiai − nuolatiniai. Buvo uždrausti privatūs feodalų karai, ribojamas regioninių pinigų kaldinimas. Išmirus Tulūzos grafams ir numalšinus Béziers vikonto sukilimą karaliui atiteko didelės dar neprijungtos Languedoco sritys. Dėl asmeninių savybių Liudvikas IX buvo ne tik valdantysis, bet ir tarptautiniu mastu pripažintas moralinis autoritetas (1264 tarpininkavo sprendžiant Anglijos karaliaus Henriko III ir jo baronų ginčus), 1297 buvo kanonizuotas.
Paskutiniu didžiu Kapetingu dauguma istorikų laiko Pilypą IV Gražųjį (valdė 1285−1314), kuris dar sustiprino karaliaus valdžią. Padedamas gabių ir ambicingų patarėjų Guillaume’o de Nogaret ir Pierre’o Dubois jis naikino vietos tradicijas, ribojančias karaliaus valdžią (provincijų ar senųjų pareigūnų įvairias privilegijas). Karaliaus iždo ir politikos poreikiams buvo verčiami paklusti vyskupai, didikai, miestai. Pilypas IV Gražusis aneksavo Franche-Comté, Lioną, dalį Lotaringijos. Norėdamas prisijungti Flandriją ir stokodamas pinigų jis įsivėlė į ginčus su popiežiumi Bonifacu VIII dėl dvasininkų apmokestinimo ir šią kovą laimėjo. Dėl Pilypo IV Gražiojo įtakos 1305 popiežiumi buvo išrinktas Prancūzijos atstovas (popiežius Klemensas V), kuris popiežiaus dvarą perkėlė į Avinjoną. Tokia iždo gausinimo politika (be to, iš šalies išvyti žydai, vykdytos represijos prieš Tamplierių ordiną; karalius pasisavino jų turtą) nusmukdė monarchijos autoritetą. Dėl to, nors karaliaus administracija 14−15 a. veikė sėkmingai, bet monarcho prerogatyvos dažnai ginčytos. 1314−28 valdę Pilypo IV Gražiojo sūnūs Liudvikas X, Pilypas V ir Karolis IV mirė bevaikiai, valdžia atiteko šalutinei Kapetingų linijai – Valua dinastijai.
Valua dinastijos valdymo pradžia
Nuo Vilhelmo I Užkariautojo žygio į Angliją laikų Anglijos ir Prancūzijos valdantieji sluoksniai tapo panašūs (kalbėjo ta pačia prancūzų kalba, Anglijos poetai rašė prancūziškai, Eleonora Akvitanietė Anglijos karaliaus dvare įtvirtino prancūzų tradicijas). Abiejų šalių monarchų dinastijos dėl giminaičių vedybų per kelias kartas susipynė. Anglijos karalius Eduardas III (Prancūzijos karaliaus Pilypo II vaikaitis) siekė įsitvirtinti pirmtakų valdytose žemyninės Europos teritorijose ir vengė omažo (vasalo ištikimybės priesaika siuzerenui), kurį jis, būdamas Akvitanijos kunigaikščiu, privalėjo duoti Prancūzijos karaliui. Karalius Pilypas VI apkaltino Eduardą III feodalinių papročių nesilaikymu ir nusavino Akvitaniją. Eduardas III atsisakė ištikimybės priesaikos Prancūzijos karaliui ir 1337 pats pareiškė pretenzijas į Prancūzijos sostą.
Įsiplieskė ilgalaikis konfliktas, vėliau pavadintas Šimtamečiu karu. Karas sutapo su 14 a. 4 dešimtmetyje kilusia ūkio krize. Dėl kelių iš eilės nederlingų metų ir maro epidemijų (išmirė apie trečdalį Prancūzijos gyventojų) sutriko žemės ūkio darbai, prekyba ir pinigų apyvarta. Italijos pirkliai pasirinko naujus kelius Anglijos vilnai įsivežti (Reino upe, jūra iš Flandrijos į Genują), Šampanės mugės prarado ankstesnę svarbą. Krizė ir 1453 pasibaigęs karas nualino šalį, bet ji išliko viena galingiausių Europoje. Pašlijusį karaliaus autoritetą sėkmingai susigrąžino karalius Liudvikas XI (valdė 1461−83). Jis įveikė stambiųjų feodalų opoziciją, palaikomą didžiausio šio laikotarpio Prancūzijos priešo − Burgundijos hercogo Karolio Drąsiojo, ir beveik baigė pajungti karaliaus valdžiai dalines Prancūzijos kunigaikštystes (nepriklausomos liko tik Navara ir Bretanė; Karoliui Drąsiajam žuvus Prancūzija prisijungė dalį jo žemių). Kitaip nei, pvz., Anglijoje, kur stiprėjo gyventojų renkami institutai, Prancūzijos karaliui Generalinių luomų teises pavyko apeiti. Remdamasis miestais jis palaužė bajorijos priešinimąsi ir monarcho valdžia darėsi dar tvirtesnė.
Prancūzija Šimtamečio karo pabaigoje
Poitiers mūšis (1356; Loyset Liédet miniatiūra iš J. Froissart’o Prancūzijos kronikų, 1470–80, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
Renesanso laikotarpis
Valdant Karoliui VIII (1483−98) ir Liudvikui XIII (1498−1515) Prancūzijoje baigėsi vidurinių amžių epocha, prasidėjo naujieji laikai. Karolis VIII vedybomis prisijungė Bretanę. Kitas svarbus įvykis buvo jo žygis į Italiją (kilo 16 a. Italijos karai), iš kurios jis, nužygiavęs iki Neapolio, nors ir buvo priverstas pasitraukti, bet prancūzų bajorija susipažino su Renesanso Italijos turtingumu ir kultūra. Prancūzijos karinis aktyvumas buvo susijęs su pagerėjusiu kariuomenės organizavimu ir mokesčių sistemos pertvarkymu. Vietoj ankstesnės menkai disciplinuotos samdinių kariuomenės buvo kuriama nuolatinė, iš pradžių sudaryta iš savanorių bajorų, vėliau įtraukiant ir didelį skaičių (16 a. viduryje – 30 000) pėstininkų, išeivių iš nekilmingųjų sluoksnių.
Pranciškaus I portretas (aliejus, 1525–30, dailininkas J. Clouet, Luvras Paryžiuje)
16 a. labai pasikeitė ir valstybės finansų administravimas. Vietoj viduriniais amžiais gyvavusios sistemos, kai karalius tiesioginėms savo reikmėms galėjo disponuoti tik domene surinktais tradiciniais mokesčiais, o visoje karalystėje renkami mokesčiai buvo ekstraordinariniai ir galėjo būti naudojami tik apibrėžtiems tikslams, Pranciškus I įsteigė vieną centrinį iždą, į kurį patekdavo visi mokesčiai. 1542 valstybė suskirstyta į 16 regionų (generalitetų), kiekviename jų atsakingu už mokesčių išieškojimą paskirtas vyriausiasis mokesčių rinkėjas. Dėl naujų metodų įplaukos į iždą didėjo (pvz., pagrindinio − taljos – mokesčio surinkimas išaugo nuo 4,5 mln. livrų Liudviko XI laikais iki 55 mln. livrų 17 a. viduryje). Papildomu pajamų šaltiniu tapo valstybinių pareigų pardavinėjimas, ypač suklestėjęs valdant Pranciškui I. Daugiausia pardavinėti teisėjų postai, mažiau − finansų sistemos pareigybės (16 a., manoma, karalius pardavė 50 000 pareigybių).
Klostėsi biurokratų, profesionalių patarėjų sluoksnis. Valstybės taryboje šalia karaliaus šeimos narių, kanclerio, konetablio, didžiųjų aristokratinių šeimų atstovų 16−17 a. pradėjo posėdžiauti pareigūnai, iškilę dėl specializuoto profesionalumo − valstybės sekretoriai, finansų superintendantai. Prancūzija, įtikėjusi valstybės jėga (pirmiausia karine), įsitraukė į ilgalaikę kovą Apeninų pusiasalyje, t. y. regione, iš kurio jai niekas negrasino. Tuo metu Europoje kilo nauja galia − 1519 Šventosios Romos imperijos imperatoriumi buvo išrinktas Habsburgų dinastijos Ispanijos karalius Karolis I (imperatorius Karolis V) ir Prancūzija atsidūrė jo valdų apsuptyje. Permainingos dviejų valstybių kovos vyko per visą karaliaus Pranciškaus I valdymo laikotarpį. Italijos karus 1559 sustabdė karaliaus Henriko II pastangomis pasiekta Cateau-Cambrésis taika: Prancūzija atsisakė savo tikslų Italijoje, už tai Lotaringijoje gavo rytinių sienų gynybai strategiškai svarbias Metzo, Toulio ir Verdeno vyskupijas.
16 a. šalies užsienio politikos tikslus greitai nustelbė svarbūs įvykiai Prancūzijos viduje. Išaugusi naujųjų savo veiklos srityje įgudusių žmonių klasė buvo pasaulietinė, jai didelį poveikį darė Renesanso humanizmo idėjos. Jas padėjo skleisti daugybė Karolio VIII, Liudviko XII, Pranciškaus I parsivežtų italų dailininkų, skulptorių, architektų. Prie to prisidėjo ir 1530 įsteigta Prancūzijos kolegija (Collège de France). 1517 Vokietijoje pradėjus plisti M. Liuterio mokymui Pranciškus I ir Henrikas II siekė užkirsti jam kelią į Prancūziją, bet ši politika nedavė vaisių. Iš Prancūzijos į Ženevą ištremto protestanto J. Kalvino idėjas į Prancūziją atnešė daugybė Ženevoje išsimokslinusių pastorių (1562 Prancūzijoje buvo gerai organizuotų protestantų, čia vadintų hugenotais, apie 2000 bažnyčių). Nauju mokymu pasekė Languedoco, Normandijos ir Bretanės pajūrio miestų prastuomenė, smulkūs prekybininkai ir amatininkai. Reformaciją parėmė ir daugelis bajorų, dėl to kalvinų bendruomenėse atsirado kariniu požiūriu išprususių žmonių. Hugenotų bendruomenės admininstraciniu ir karinių požiūriu buvo gerai organizuotos. Prancūzijos regentės teisėmis valdančios Henriko II našlės katalikės Kotrynos Mediči religinė politika hugenotų atžvilgiu nebuvo griežta. Katalikybės tradicijų gynėjams stojo vadovauti kunigaikščių Guise’ų giminė. 1562 prasidėjo katalikų ir protestantų atvira kova (hugenotų karai), kuri truko iki amžiaus pabaigos. Šis konfliktas parodė, kad dauguma Prancūzijos gyventojų liko katalikais. Dėl to, kai per pasikėsinimą buvo nužudytas paskutinis Valua dinastijos karalius Henrikas III (1589), sostą paveldėjęs hugenotų vadas Navaros karalius Henrikas III (nuo 1589 Prancūzijos karalius Henrikas IV) buvo priverstas viešai pereiti į katalikybę (1593) ir tik tada įleistas į Paryžių. Prancūziją pradėjo valdyti Burbonų dinastija.
Henriko IV ir Marijos Mediči vestuvių šventė (17 a. graviūra)
Burbonų dinastijos valdymo pradžia
1598 Henrikas IV išleido Nantes’o ediktą, kuris garantavo hugenotams religines ir pilietines teises, jų saugumo jausmui sustiprinti hugenotams paliktos tvirtovės (pvz., La Rochelle’is ir Montpellier). Taika šalyje buvo katalikų ir protestantų kompromisas, sąlygiškas jos garantas – už abi puses viršesnis monarcho institutas. Stipria jo valdžia buvo suinteresuoti visi, nenorintys karo. Po neramumų 17 a. pradžioje šalis atsigavo palyginti sparčiai. Daug įtakos turėjo gabaus karaliaus ministro M. de Sully veikla sutvarkant valstybės finansus (pvz., įvestas poleto mokestis, labai padidinęs iždo įplaukas). Buvo atstatomi keliai ir tiltai, pradėtas kasti Briare’o kanalas sujungė Senos ir Luaros upes. Sudarytos prekybos sutartys su Anglija ir Ispanija, didėjo grūdų, galvijų, vyno eksportas.
Valdžios stabilumui didžiausios įtakos turėjo vieno žymiausių Burbonų valdymo laikotarpio politinių veikėjų Liudviko XIII ministro kardinolo (nuo 1622) A. J. de Richelieu veikla. Jis atskleidė keletą didikų sąmokslų (žymiausi Orleano kunigaikščiočio Gastono, markizo H. de Cinq-Marso) ir palaužė hugenotų karinę galią (1628 užėmė svarbiausią jų tvirtovę La Rochelle’į, jų didelės pajėgos buvo sumuštos Languedoce). Šalis buvo suskirstyta į 30 naujų administracinių vienetų, kuriuose šeimininkavo karaliaus intendantai, paskirti iš monarchijai lojalių vidurinių sluoksnių. Valstiečių sukilimai (1625−30 Burgundijoje, 1636−37 šalies pietuose, 1639 Normandijoje) buvo negailestingai numalšinti. Ūkio srityje skatinti amatai (šilko, lininių ir vilnonių audinių, gobelenų gamyba), teiktos privilegijos bendrovėms, kuriančioms kolonijas Amerikoje ir Afrikoje, pastatyti Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno kariniai laivynai. Užsienio politikoje A. J. de Richelieu siekė neleisti Habsburgams plėsti savo įtaką Europoje, rėmė jiems oponuojančias puses per Trisdešimties metų karą (1618−48). Šioje srityje A. J. de Richelieu politiką sėkmingai pratęsė jo įpėdinis ir statytinis kardinolas J. Mazarinas, vadovavęs Prancūzijai, kai buvo sudaryta palanki šaliai Vestfalijos (1648) ir Pirėnų (1659) taika. 17 a. pirmoje pusėje karaliaus valdžios autoritetas labai padidėjo, bet liko stipri ir daugiau ar mažiau savarankiškos diduomenės įtaka.
Liudviko XIV mažametystės laikotarpiu (1648−53) J. Mazarinas nesėkmingai pabandė padidinti mokesčius, nes reikėjo lėšų karui su Ispanija. Pasipriešinus Paryžiaus parlamentui, o vyriausybei ketinimų neatsisakius kilo naujas vidaus karas (Fronda), prieš vyriausybę stojo ir aristokratija, vadovaujama hugenotų karų laikais pasižymėjusios princų Condé giminės. Nauji neramumai valstybės pamatų nepajudino, nes karaliaus autoritetas nekvestionuotas. Karaliaus valdžios didėjimas J. Mazarinui mirus (1661) peraugo į absoliučią Liudviko XIV valdžią (absoliutizmas), jis paskelbė, kad pats bus pirmuoju ministru.
Liudviko XIV valdymas
Liudvikas XIV valdė ilgai (1643−1715), bet didesnių reformų nebuvo, anksčiau nusistovėjusią sistemą jis tik priderino prie savo asmenybės. Aukščiausioji vykdomoji valdžia buvo Aukščiausioji taryba (karalius ir trys arba keturi ministrai; valdant Liudvikui XIV jos nariais pabuvojo 17 ministrų, 5 iš jų − Colbert’ų šeimos nariai).
Liudviko XIV portretas (aliejus, 1702, dailininkas H. Rigaud, Luvras Paryžiuje)
Atskiras šalies gyvenimo sritis prižiūrėjo (patarinėjo karaliui, rūpinosi jo nutarimų įgyvendinimu) keletas tarybų, pvz., Depešų (faktiškai Vidaus reikalų ministerija), Finansų, Slaptoji (Aukščiausiasis Teismas) ir kitos. Jose posėdžiavo karaliaus paskirti gabūs žmonės. Artimiausias karaliui ir geriausiai žinomas tarp jų buvo J.-B. Colbert’as, labiausiai pasižymėjęs tvarkant valstybės finansus. Jis padidino senosios mokesčių rinkimo sistemos efektyvumą (netiesioginių mokesčių surinkimas padidėjo nuo 36 mln. iki 62 mln. livrų). Vadovaudamasis merkantilistine pasaulėžiūra rėmė amatus, kūrė barjerus konkurencijai iš užsienio, rūpinosi gaminių kokybės kontrole, plėtojo rinkas kolonijose, kurios buvo uždaros svetimšaliams pirkliams, tiesė naujus kelius, statė tiltus, kasė kanalus, didino karinį (nuo 25 laivų 1661 iki 144 laivų 1677), statė prekybinį laivyną, plėtojo uostų infrastruktūrą.
Daugelis ūkio šakų kilo (nors dėl didelių mokesčių ne taip sparčiai kaip Anglijoje ar Nyderlanduose). Buvo ir svarbių neigiamų reiškinių: 17 a. Europoje atšalus klimatui krašte pradėjo trūkti grūdų, padažnėjo epidemijų, bet socialinė padėtis iš esmės buvo stabili. Karaliaus pozicijos buvo tvirtos santykiuose su diduomene, miestais ir Bažnyčia. Religinės tolerancijos Liudvikas XIV nelaikė vertybe, manė, kad remti dvi ar tris Bažnyčias yra pavojinga valstybės stabilumui. 1685 jis panaikino Nantes’o ediktą (hugenotai vėl persekioti, dėl to apie 200 000−300 000 emigravo).Liudviko XIV absoliutizmas nebuvo kaprizingo autokrato valdžia, ją ribojo daug veiksnių, pirmiausia tradicijos, iš esmės federacinė šalies sandara (Bretanė, Normandija ir Provansas turėjo savus luominius susirinkimus ir įstatymus), galiausiai pinigų stoka. Didesnių nelaimių Prancūzijai atnešė karai. Šiuo laikotarpiu labai padidėjo (vadovaujant gabiam ministrui M. Le Tellier) Prancūzijos kariuomenė, karo metu ją sudarė 400 000 vyrų, ji vyravo Europoje. Valdant Liudvikui XIV Prancūzija įsivėlė į 4 karus (per juos įgijo teritorijų Belgijos pasienyje, Elzase ir Lotaringijoje), labiausiai nukentėjo nuo paskutinio − Ispanijos įpėdinystės karo, nors pačiai Burbonų dinastijai pavyko įsitvirtinti gretimoje šalyje.
Šio laikotarpio Prancūzijos vidaus ir užsienio politika vertinama įvairiai, bet dauguma sutinka, kad tai buvo menų klestėjimo metas. Liudvikas XIV pastatydino Versalio rūmus, dydžiu ir puošnumu nepralenktus iki 21 amžiaus (čia 1682 persikėlė karaliaus dvaras), 1666 parėmė Mokslų akademijos įkūrimą, globojo literatūros klasikus Molière’ą, J.‑B. Racine’ą, J. de La Fontaine’ą, kompozitorius J.-B. Lully, F. Couperiną ir daugelį kitų.
Versalio rūmai ir parkas
Monarchijos nuosmukis
Per 1711−12 raupų epidemiją vienas po kito mirė trys sosto įpėdiniai. Karūną paveldėjo mažametis Liudvikas (Liudvikas XV, valdė 1715−74). Jis mažai domėjosi valstybės reikalais ir tai nepalankiai atsiliepė šaliai, kurioje susiklostė vienasmenio valdymo tradicijos. Prasidėjo monarchijos nuosmukio laikai, nors 18 a. Prancūzija buvo klestinti šalis daugelyje sričių. Daugėjo gyventojų (1700 − 21 mln., 1790 − 28 mln. žmonių). Dauguma jų vertėsi žemės ūkiu, kurio pajamos per šį laikotarpį padidėjo 60 %. 1733 įkurto Tiltų ir kelių departamento pastangomis iki 1780 buvo išplėtota geriausia Europoje kelių sistema. Prekybinis laivynas padidėjo iki 5000 laivų. Labiau dėl prekybos nei dėl kitų verslų plėtros augo miestai (pirmiausia Atlanto vandenyno pakrantės uostai). Daugiausia nacionalinių pajamų (18 a. 9 dešimtmetyje − ketvirtadalis) gauta iš cukraus verslo: iš Gvadelupos, Martinikos, Santo Domingo (Haičio) plantacijų į Nantes’ą, Rochefort’ą, Bordeaux gabentos cukranendrės, jas perdirbus cukrumi prekiauta šalies viduje ir eksportuota. Viena svarbiausių pramonės šakų buvo anglių kasimas (nemaža apyvartinio kapitalo dalis čia priklausė ir aristokratams). Didėjo pinigų apyvarta (nuo 731 mln. livrų 1715 iki 2 mlrd. livrų 1788), prabangos prekių (baldų, tekstilės, porceliano gaminių) paklausa. Šalis turėjo daug kvalifikuotų inžinierių ir amatininkų, pvz., prancūziškoji laivų konstrukcija vertinta labiau už angliškąją. Viena svarbiausių šalies problemų buvo ta, kad ūkio plėtra neužtikrino gerovės daugeliui gyventojų sluoksnių, o senosios socialinės struktūros ir šalies administravimas netenkino praturtėjusio naujojo elito lūkesčių. Ypač nesisekė tvarkyti valstybės finansų. Mokesčių nemokėjo bajorija ir Bažnyčia (ši valdė apie 35 % dirbamos žemės). Keletas ministrų bandė suderinti išaugusią daugelio gerovę ir didėjančias valstybės išlaidas, bet susidūrė su privilegijuotųjų grupių pasipriešinimu.
Kovai su senąja tvarka vadovauti stojo intelektualų sąjūdis, kurio veiklos laikotarpis žinomas Šviečiamojo amžiaus vardu. Ch. L. de Montesquieu, J.-J. Rousseau, D. Diderot, Voltaire’as ir kiti šio laikotarpio prancūzų mąstytojai kvietė išsivaduoti iš senųjų tradicijų diktato ir pasitelkti proto galią, kuri padėtų atskleisti natūralius tarpusavio santykių dėsnius ir vestų prie geresnį gyvenimą kuriančių valstybės ir visuomenės santykių. Šios idėjos labiausiai atitiko sparčiai augančio ir turtėjančio buržuazijos sluoksnio lūkesčius. Vyriausybės finansines problemas sunkino 18 a. vidurio ir antros pusės karai (Austrijos įpėdinystės karas, Septynerių metų karas ir daugiausia Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karas). Liudviko XVI parinkti ministrai (A. Turgot, J.-M. Terray, J. Neckeras ir kiti) nepajėgė išspręsti biudžeto deficito problemos ir reformuoti valstybę iš viršaus. Šiuos klausimus nagrinėti 1789 susirinko Generaliniai luomai. Posėdžių metu kilę ginčai įtraukė plačius visuomenės sluoksnius ir kiek netikėtai peraugo į daug didesnį konfliktą − Prancūzijos revoliuciją (1789−99).
Bastilijos užėmimas, 1789 07 14 (aliejus, nežinomas dailininkas, Prancūzijos istorijos muziejus Versalyje)
19 amžiaus pirma pusė
Revoliucijos laikotarpiu šalies gyvenimas labai pasikeitė (pirmiausia, panaikinta Burbonų dinastijos valdžia), bet galiausiai grįžta prie vieno žmogus valdymo: valdžia atsidūrė neramumų ir karinių kampanijų laikais iškilusio kariškio − Napoleono Bonaparto rankose (nuo 1804 imperatorius Napoleonas I). Radikalūs pokyčiai Prancūzijoje ir pasikeitusi agresyvi jos užsienio politika nebuvo priimtini daugelio Europos šalių valdantiesiems. Prasidėję vadinamieji Napoleono karai labai paveikė viso Europos žemyno gyvenimą (žemėlapis Prancūzijos imperija 1812). Paplito prancūzų iškeltos naujos socialinės tvarkos idėjos, bet kariniu požiūriu Prancūzija pralaimėjo (Waterloo mūšis, Paryžiaus sutartys, Vienos kongresas).
Napoleonas I Austerlitzo mūšyje, 1805 12 02 (aliejus, 1810, dailininkas F. Gérardʼas, Versalio rūmai)
Į valdžią grįžusius Burbonus (karaliumi tapo Liudvikas XVIII) gyventojai sutiko be entuziazmo, tapo aišku, kad iki revoliucijos buvusios tvarkos atkurti neįmanoma. 1814 Prancūzija paskelbta konstitucine monarchija (karaliaus valdžią ribojo dvejų rūmų parlamentas), Napoleono kodekse (civilinis kodeksas) įkūnyti socialiniai pakitimai liko galioti. Valdžia buvo atstovaujamoji, bet nedemokratinė (dėl turto cenzo balso teisę turėjo 100 000 prancūzų). Politinė reakcija nesustabdė ūkio atsigavimo ir plėtros. Olandijos ir Didžiosios Britanijos bankininkams suteikus paskolų šalis išmokėjo karų nugalėtojams kontribuciją ir 1818 užsienio okupacinės kariuomenės pasitraukė iš Prancūzijos, ji vėl tapo savarankišku tarptautinės politikos subjektu. Dauguma prancūzų buvo užsiėmę asmeniniais reikalais, negausus politiškai aktyvių gyventojų sluoksnis iš esmės ideologiškai buvo pasidalijęs į respublikoniškai nusiteikusius liberalus ir vienokio ar kitokio monarchinio valdymo šalininkus (bonapartininkai, orleaniečiai, legitimistai).
Griežtesnės politikos šalininkų padėtis sustiprėjo, kai 1824 mirė Liudvikas XVIII ir sostą paveldėjo jo brolis ultrarojalistų šalininkas Karolis X. Jis bandė grąžinti Katalikų bažnyčios prarastas pozicijas, riboti liberalios spaudos įtaką, bet neteisingai įvertino pasikeitusį platesnių visuomenės sluoksnių mąstymą. Liberalus bankininkas J. Laffitte’as parėmė naują opozicijos laikraštį Le National, redaguojamą jaunimo, kuriam vadovavo kylanti politinė figūra A. Thiers’as. Politinių grupuočių konfrontacija buvo aštri, ją padidino Karolio X mėginimas konstituciniais įsakymais − ordonansais − sustiprinti savo valdžią (Atstovų rūmuose sumažinti deputatų skaičių, rinkimų teisę faktiškai palikti tik bajorams ir kita). Paryžiuje prasidėjusios demonstracijos virto sukilimu (Prancūzijos Liepos revoliucija). Dauguma sukilimo dalyvių buvo darbininkai ir studentai, t. y. respublikonai, bet jų didžiausias autoritetas − 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliucijos didvyris M.-J. de La Fayette’as nenorėjo jakobiniško valdymo ir valdžią perdavė konstitucinių monarchistų kandidatui į sostą Liudvikui Pilypui. Naujasis režimas buvo liberalesnė monarchija, faktiškai jau nebe kilmingos bajorijos, o turtingos buržuazijos valdžia (Prancūzijos Liepos monarchija). Padėtis šalyje iš esmės buvo stabili, karinių konfliktų viduje (išskyrus 1831 ir 1834 Liono sukilimus) ir su užsienio šalimis išvengta. Ūkis plėtojosi pamažu, bet nuolatos, didele dalimi dėl vyriausybės protekcionistinės politikos 19 a. 5 dešimtmetyje prasidėjo ekonomikos bumas, Prancūzija iš agrarinės šalies sparčiai virto pramonine.
Didelės reikšmės ateičiai turėjo šio laikotarpio kultūroje sustiprėjęs romantizmo sąjūdis (rašytojai V. Hugo, G. Sand, E. Sue, istorikai J. Michelet, A. de Lamartine’as), kurį (ir opozicines nuotaikas) stiprino ir žymių utopinių socialistų (Ch. Fourier, L. A. Blanqui, L. Blanc’o, P.-J. Proudhono, É. Cabet) kūryba. Tai pagausino respublikinio valdymo šalininkų gretas, bet vyriausybė atsisakė reformuoti svarbiausius šalies politinius institutus, kad jie labiau atitiktų kintančią visuomenės struktūrą ir ekonomiką, pirmiausia nenorėjo išplėsti balsavimo teisės. 1848 02 vyriausybės bandymas sutrukdyti opozicijos susirinkimą baigėsi susidūrimais su kariuomene. Prie karaliaus rūmų susirinkusi priešiška minia privertė Liudviką Pilypą atsisakyti sosto; karalius pabėgo į Didžiąją Britaniją. Prancūzija buvo paskelbta respublika (dar Prancūzijos 1848 revoliucija).
Antroji respublika
Nuo 1848 11 Prancūzija turėjo naują konstituciją. Pagal ją 9 mln. prancūzų gavo balso teisę, jie prezidentu išsirinko bonapartininkų vadovą Napoleono I giminaitį Liudviką Napoleoną. Parlamento rinkimus laimėjo monarchistai (pasidaliję į legitimistus ir orleaniečius, bet priešiški bonapartininkams), trečdalis deputatų buvo radikalūs respublikonai. Dėl tokio poliarizuoto politinių jėgų pasiskirstymo šalies valdymas negalėjo būti efektyvus. Save pristatydamas gelbėtoju nuo naujų neramumų Liudvikas Napoleonas 1851 12 02 surengė valstybės perversmą (suimta apie 70 žymių politikų, paskelbtas naujos konstitucijos projektas, kilusius neramumus numalšino kariuomenė ir policija). 1852 12 02 Liudvikas Napoleonas pasiskelbė imperatoriumi Napoleonu III. Atvirai tam niekas jau neprieštaravo. Iki 1860 jis valdė autoritariškai (šiuo laikotarpiu šalies ekonomika sparčiai plėtėsi, augo prekyba su užsienio šalimis, labai pasikeitė Paryžius: atsirado plačios gatvės, daug naujų visuomeninių pastatų, parkų), bet vėliau vis daugiau galios įgijo parlamentas. Daugiau nesėkmių buvo užsienio politikoje (pvz., 1862−66 karinė ekspedicija Meksikoje, nepavyko sutrukdyti Prūsijai didinti įtaką Europoje).
Trečioji respublika
1870 Prūsijos kancleris O. E. L. von Bismarckas išprovokavo Prancūzijos−Prūsijos karą, kuris baigėsi visišku Prancūzijos pralaimėjimu (dar Sedano mūšis). Napoleonas III, patekęs į nelaisvę, buvo nuverstas nuo sosto (Prancūzijos rugsėjo revoliucija). Paskelbta trečioji respublika. Nelaimės mastą (šaliai buvo uždėta didelė kontribucija, atplėšti Elzasas ir Lotaringija) padidino pilietinis karas (Paryžiaus komuna). Per kitus tris dešimtmečius vienas svarbiausių šalies vidaus politikos klausimų buvo kova tarp monarchinio ir respublikinio valdymo šalininkų (ilgą laiką Senate vyravo monarchistai). Ginčą pralaimėjo pirmieji, didele dalimi dėl paskutinio Burbonų giminės pretendento į sostą H. Ch. F. M. D. de Chambord’o asmeninės nuostatos (nesutiko, kad jo valdžią labai ribotų konstitucija) ir efektyvios, kieta ranka tvarką šalyje palaikančios pirmojo trečiosios respublikos prezidento A. Thiers’o politikos. Respublikonams savo pozicijas teko ginti beveik nuolat, ypač stipriai kurį laiką jiems grasino aplink populiarų generolą G. E. J. M. Boulanger susitelkęs monarchistų, bonapartininkų ir ultrapatriotų judėjimas. Vėliau monarchistinių tradicijų advokatais tapo ir ilgam išliko talentingo rašytojo publicisto Ch. Maurraso suburtas Action Française judėjimas.
19 a. pabaigoje Prancūziją į dvi dalis padalijo Dreyfuso byla. Vieni (labiau respublikonai) gynė teisingo elgesio kiekvieno asmens atžvilgiu principą, kitiems buvo svarbiau nacionaliniai interesai (armijos garbė, šalies saugumas). Dėl savo dešinesnės pozicijos labai nukentėjo Bažnyčia: radikalų vyriausybės iniciatyva 1905 ji buvo atskirta nuo valstybės. Užsienio politikoje po 1871 šalis Europoje ilgą laiką buvo izoliuota (pirmiausia Vokietijos pastangomis), aktyviau ji veikė plėsdama kolonijines valdas. 19 a. pabaigoje Prancūzija Azijoje ir Afrikoje sukūrė imperiją, mažesnę tik už Britanijos (Prancūzijos kolonijinė imperija). Izoliaciją Europoje pavyko įveikti 1894 sudarius gynybinę sutartį su Rusija, nukreiptą prieš Vokietiją ir Austriją‑Vengriją. Ekonomiškai sustiprėjusios Vokietijos baimė privertė 1907 prie šios sąjungos prisijungti Didžiąją Britaniją (Antantė). Antantės šalių ir kito − Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Italijos aljanso – priešprieša dėl kolonijų ir kitų klausimų atvedė į Pirmąjį pasaulinį karą.
1914 08 Vokietijai paskelbus karą Prancūzijai beveik visi gyventojai parėmė vyriausybę. Vakarų fronte ilgą laiką iš esmės buvo jėgų pusiausvyra, kuri sugriuvo, kai 1918 07 į kovas stojo į Europą atvykusi didelė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenė. Vokietija dėl išsekusių karinių išteklių ir vidaus konfliktų 1918 11 11 paprašė paliaubų. 1919 buvo pasirašyta Versalio taika, Prancūzija atgavo Elzasą ir Lotaringiją. Dėl naujos technikos (kulkosvaidžių ir sunkiosios artilerijos) panaudojimo karas pareikalavo labai daug aukų (Prancūzija neteko 1 394 000 žmonių, žuvo ketvirtadalis 18−30 metų prancūzų, šiaurės rytų dalies departamentai buvo nuniokoti). Pokariu šalis atsikūrė nelengvai. Sušvelninti imigracijos įstatymai leido kompensuoti žmonių praradimą (į šalį atvyko 2 mln. darbininkų), Vokietija mokėjo Prancūzijai reparacijas, bet ši buvo įsiskolinusi JAV už paramą karo metu. Didžiausia problema buvo franko stabilumas, jo vertė krito (1926 atsistatė iki penktadalio prieškario lygio). Pasaulinė ekonominė krizė neaplenkė ir Prancūzijos, bet šalies ūkis, nors ir lėtai, augo. 1933 Vokietijoje į valdžią atėjo naciai, vėl iškilo šalies saugumo problema. Nacizmo grėsmė iš išorės ir viduje privertė Radikalų Socialistų, Socialistų ir Komunistų partijas susivienyti į Liaudies frontą. Šis aljansas 1936 laimėjo rinkimus ir L. Blumo vadovaujama vyriausybė įgyvendino keletą svarbių socialinių reformų (įvesta 40 valandų darbo savaitė, mokamos atostogos, privalomosios kolektyvinės darbo sutartys).
Užsienio politikoje sudarytos gynybinės sutartys su Belgija ir Rytų Europos šalimis, bet Vokietijai 1938 pradėjus agresyvius veiksmus ši sistema subyrėjo. Svarbiausia Prancūzijos sąjungininke tapo Didžioji Britanija, su ja Prancūzija 1939 įsipareigojo užpuolimo atveju ginti Lenkiją. Dauguma žmonių ir politikų nenorėjo karo, todėl 1939 09 01 Vokietijai užpuolus Lenkiją Prancūzija, nors sutarčių laikėsi ir paskelbė karą Vokietijai, puolamųjų veiksmų nesiėmė; tai leido Vokietijai (ir jos sąjungininkei SSRS) gana lengvai užimti Lenkiją, 1939−40 žiemą pergrupuoti jėgas ir 1940 05 pradėti puolimą Vakarų fronte (Prancūzijos kampanija). Vokietijos kariuomenė per Olandiją ir Belgiją apėjo Prancūzijos−Vokietijos pasienyje įrengtą gynybinį kompleksą − Maginot liniją, pralaužė silpną prancūzų gynybą prie Sedano ir pasiekė Lamanšo sąsiaurį. Šiaurėje buvo apsuptos 45 Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos divizijos, dauguma karių evakuoti į Didžiąją Britaniją. 1940 06 10 Vokietijos kariuomenė buvo netoli Paryžiaus, ministro pirmininko P. Reynaud vyriausybė pasitraukė į Tours’ą, 06 14 į Bordeaux. Vyriausybėje viršų paėmė kapituliacijos šalininkai (P. Reynaud kvietė priešintis perkeliant vyriausybę į Šiaurės Afriką). Sudaryta nauja maršalo H. Ph. Pétaino vadovaujama vyriausybė, kuri paprašė paliaubų. Jos pasirašytos 1940 06 22 prie Compiègne’o. Pagal jas Vokietija okupavo tris penktadalius šalies teritorijos, neokupuotoje zonoje leista veikti Prancūzijos vyriausybei (Vichy režimas).
Sąjungininkų paradas Paryžiuje: Ch. de Gaulle’is (dešinėje) ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas W. L. S. Churchillis prie Triumfo arkos (1944 11 11)
Daugelis vadovaujančių kariškių ir politikų su pralaimėjimu susitaikė, bet 1940 06 18 į Londoną pabėgęs iki tol mažai žinomas buvęs P. Reynaud vyriausybės karo ministro pavaduotojas Ch. de Gaulle’is per radiją pakvietė prancūzus tęsti kovą kartu su Didžiąja Britanija. Prancūzijoje kilęs Pasipriešinimo judėjimas jį pripažino savo lyderiu. 1943 jis perkėlė savo štabą į Alžyrą, iš kur tęsė kovą. Jo atstovui J. Moulinui 1943 05 pavyko sujungti daugumą šalies viduje susikūrusių pasipriešinimo judėjimų į Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo komitetą. 1944 06 Sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje ir veržiantis į šalies gilumą valdžią perėmė vietos Pasipriešinimo judėjimo (dar makiai) lyderiai ir Ch. de Gaulle’io oficialūs atstovai. 1944 08 25 jo vadovaujamo Kovojančios Prancūzijos komiteto kariniai junginiai, prisidėję prie šalies išvadavimo, įžengė į Paryžių. Buvo sudaryta laikinoji vyriausybė, kuriai vadovavo Ch. de Gaulle’is. 1946 priimta nauja šalies konstitucija. Ch. de Gaulle’is nepritarė jos nustatytai naujai politinei tvarkai (daugiau galių įstatymų leidžiamajai, mažiau − vykdomajai valdžiai) ir iš politikos pasitraukė.
Ketvirtoji respublika
Svarbiausi šio laikotarpio laimėjimai buvo socialinės reformos (visiems gyventojams garantuota medicinos priežiūra, nedarbingumo pašalpos ir senatvės pensijos) ir ūkio plėtra (kaime buvo stambinami ūkiai ir diegiama nauja technika, JAV suteikus didelę finansinę paramą ir dėl J. Monnet vadovaujamo Vyriausiojo planavimo komiteto sėkmingo darbo pramonės produkcija 1948−58 padvigubėjo). Ketvirtąją respubliką sugriovė kolonijinės problemos: nesėkmingai baigėsi 1946−54 karas Indokinijoje su Vietnamo komunistais (kainavo 3 mlrd. frankų ir 92 000 žmonių gyvybių) ir 1954 kilusi Alžyro krizė. Nedidelė, bet aktyvi gyventojų mažuma reikalavo taikytis su Alžyro patriotais, kariuomenė nenorėjo dar vieno pralaimėjimo. Manydami, kad vyriausybė tarsis su sukilėliais, kariškiai paėmė valdžią Alžyre, kilo karinio perversmo ir pilietinio karo pačioje Prancūzijoje pavojus. Nepasiekė tikslo ir Prancūzijos (ir Didžiosios Britanijos, Izraelio) kariniai veiksmai prieš Egiptą 1956. Vadovaujantys politikai nusprendė, kad susikaupusias politines problemas gali išspręsti tik ministru pirmininku paskirtas Ch. de Gaulle’is. Nacionalinis Susirinkimas suteikė jam ypatingus įgaliojimus valdyti šalį. 1958 referendumu priimta nauja šalies konstitucija.
Penktoji respublika
Svarbiausiu valdžios centru tapo prezidento institucija (pagal 2000 referendumu priimtą pataisą renkamas penkeriems metams tiesioginiu balsavimu). Pirmaisiais naujosios respublikos metais svarbiausia problema buvo Alžyras. Nors dalis visuomenės priešinosi (OAS), šiai kolonijai 1962 suteikta nepriklausomybė. Alžyro krizė paskatino tolesnę dekolonizaciją (iki 1961 beveik visos Prancūzijos kolonijos Afrikoje tapo savarankiškomis valstybėmis). 20 a. 7 dešimtmetis buvo Ch. de Gaulle’io šalininkų geriausi laikai: narystė Europos ekonominėje bendrijoje davė daug naudos šalies ūkiui (1959−70 jis kasmet padidėdavo 5,8 %), gyventojų perkamoji galia sparčiai didėjo.
barikados Lotynų kvartale Paryžiuje (1968)
Prezidentas Ch. de Gaulle’is siekė, kad Prancūzija taptų svarbia savarankiška tarptautinės politikos veikėja. 1966 jis atsisakė šalies karinio dalyvavimo NATO veikloje, plėtojo branduolinę ginkluotę. Prancūzija glaudžiai bendradarbiavo su Vokietijos Federacine Respublika stiprindama Europos ekonominę bendriją, bet blokavo Didžiosios Britanijos narystę šioje organizacijoje. Šalies gerovę ne visi vertino palankiai. Jauni išsilavinę žmonės dažnai nerasdavo sau tinkamo darbo, atmetė vartotojiškos visuomenės vertybes. Nepasitenkinimas 1968 peraugo į Paryžiaus studentų riaušes, kurias lydėjo Prancūzijos visuotinis streikas. Protestuotojai pralaimėjo, bet šie įvykiai turėjo didelę socialinę reikšmę: konservatyviuosius idealus (religija, patriotizmas, pagarba autoritetams) pakeitė liberalesnės vertybės (lygybė, žmogaus teisės, seksualinė laisvė), kurios tiksliau apibūdino vėlesnę Prancūzijos visuomenę.
Neramumai sutelkė visuomenę apie Ch. de Gaulle’į ir jo šalininkų partija absoliučia dauguma laimėjo neeilinius rinkimus į Nacionalinį Susirinkimą. Ch. de Gaulle’is norėjo dar sustiprinti prezidento galias, bet rinkėjai tam nepritarė ir jis 1969 04 atsistatydino.
20 a. 8 dešimtmetyje Prancūziją ir toliau valdė dešiniosios vyriausybės (1969–74 prezidentas G. Pompidou, 1974–81 – V. Giscard d’Estaingʼas), bet problemų padaugėjo, ūkį ypač paveikė 1973 energetikos krizė (dėl Artimųjų Rytų krizės arabų šalys nutraukė naftos tiekimą Vakarams). 1981 Prancūziją pradėjo valdyti socialistai (jų atstovas F. Mitterrand’as prezidentu rinktas du kartus), bet dešiniosios partijos išliko stiprios. Jų kandidatas J. Chiracas 1995 tapo prezidentu (perrinktas 2002). 20 a. pabaigoje Prancūzija toliau rėmė eurointegracinius procesus (1992 ratifikavo Maastrichto sutartį, įkūrusią Europos Sąjungą, 2002 franką pakeitė euras). 20 a. pabaigoje−21 a. pradžioje viena svarbiausių šalies problemų visuomenė laiko didelę imigraciją. Šalies užsienio politikoje vėl tapo svarbus bendradarbiavimas NATO veikloje (1999 Prancūzija parėmė Jugoslavijos bombardavimą) ir kova su terorizmu (2002 Prancūzijos karinės pajėgos padėjo nuversti talibų valdžią Afganistane).
2271
Prancūzija nuo 2007
2007 prezidento rinkimuose centro dešinės kandidatu tapo N. Sarkozy, kurio pagrindinė konkurentė buvo socialistų kandidatė Ségolène Royal. Ji pirmoji iš moterų pateko į Prancūzijos prezidento rinkimų II_turą, tačiau jame nusileido N. Sarkozy, žadėjusiam griežtesnę imigracijos politiką, t. p. mažinti mokesčius, nedarbą ir valstybės sektorių. Visgi lėtas ekonomikos augimas pamažu nusmukdė N. Sarkozy ir centro dešiniųjų populiarumą. 2010 vyriausybei pasiūlius pailginti pensinį amžių visoje šalyje kilo protestų banga. N. Sarkozy taip pat sulaukė Europos Sąjungos pareigūnų priekaištų dėl Rumunijos ir Bulgarijos piliečių, kurių dauguma buvo romų tautybės, deportacijos iš nelegalių stovyklų. Daug diskusijų sukėlė 2011 šalyje įsigalioję įstatymai, baudžiantys pinigine bauda už veidą dengiančių rūbų dėvėjimą viešose vietose.
2012 prezidento rinkimuose pagrindiniais N. Sarkozy konkurentais tapo socialistas F. Hollandeʼas ir nauja Nacionalinio fronto lyderė M. Le Pen. II ture F. Hollandeʼas, žadėdamas alternatyvą griežtai taupymo politikai, nugalėjo N. Sarkozy. Vienu pirmųjų jo žingsnių tapo mokesčių pakeitimai –nustatytas 75 % tarifas didesnėms nei 1 mln. eurų per metus pajamoms. 2012 Prancūzijos Konstitucinė taryba šiuos teisės aktus pripažino prieštaraujančiais konstitucijai. Visgi F. Hollandeʼui nepavyko įgyvendinti rinkimų kampanijos metu duotų pažadų pateikti alternatyvą taupymo politikai – ekonomikos augimą turinčios paskatinti iniciatyvos kairiųjų buvo suprastos kaip pernelyg palankios dešiniesiems, o mokesčių politika kritikuota dešiniųjų. Prezidento populiarumą smukdė ir nemažėjantis (apie 10 %) nedarbo lygis. Tuo tarpu užsienio politikoje F. Hollandeʼas stengėsi rodyti iniciatyvą – 2013 Prancūzijos kariai dėl pilietinių karų buvo dislokuoti Malyje bei Centrinės Afrikos Respublikoje.
2015–16 Prancūzijoje kilo teroro išpuolių banga. 2015 11 13 per koordinuotas atakas džihadistai nužudė 130 žmonių, tai tapo didžiausiu teroro išpuoliu Europoje po 2004 Madrido traukinių sprogdinimų (už šį išpuolį atsakomybę prisiėmė Islamo valstybė). 2016 07 14, švenčiant Bastilijos paėmimo dieną,per teroro išpuolį Nicoje žuvo dar 86 žmonės.
2016 pabaigoje F. Hollandeʼo populiarumas siekė 4 %, tad 2016 12 jis pranešė nesieksiąs būti perrinktas. Vienu iš lyderių prezidento rinkimų nacionalinėse apklausose buvo centro dešinei atstovaujantis François Fillonas, tačiau jo rinkimų kampaniją sužlugdė pasklidusi informacija apie šeimos nariams sukurtas fiktyvias darbo vietas, tad pagrindiniais prezidento rinkimų favoritais tapo su tradicinėmis Prancūzijos partijomis nesusisaistę politikai – Nacionalinio fronto lyderė M. Le Pen ir F. Hollandeʼo vyriausybės finansų ministras E. Macronas. Pastarasis suformavo naują politinį judėjimą Pirmyn, kuris atstovavo centristinei platformai ir sugebėjo prisivilioti dalį politikų iš tradicinių Prancūzijos centro kairės ir dešinės partijų. 2017 05 07 prezidento rinkimų II ture E. Macronas, surinkęs 66 % balsų, įveikė M. Le Pen ir tapo jauniausiu valstybės vadovu nuo Napoleono laikų. 2017 06 E. Macrono šalininkai užsitikrino absoliučią daugumą Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje. Per 2022 04 prezidento rinkimus E. Macronas dar kartą įveikė M. Le Pen (II ture abu surinko atitinkamai 58,5 % ir 41,5 % rinkėjų balsų).
E. Macrono prezidento rinkimų kampanija (2017 05 01)
215
L: M. Bloch Les Caractères originaux de l’histoire rurale française 1931 Paris; G. Duby, A. Wallon L’Histoire de la France rurale 4 vol. 1975−761 Paris; F. Braudel, E. Labrousse L’Histoire économique et sociale de la France 1977 Paris; G. Duby L’Histoire de la France urbaine 5 vol. 1980–85 Paris; F. Braudel L’Identité de la France 3 vol. 1986 Paris.
Prancūzijos konstitucinė santvarka
Prancūzijos partijos ir profsąjungos
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos