Prancūzjos kampãnija, Prancūzijos mūšis, Vokietijos ginkluotųjų pajėgų kova su Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Belgijos ir Nyderlandų pajėgomis siekiant įsigalėti Vakarų Europos žemyninėje dalyje (1940 05 10–06 25). Antrojo pasaulinio karo (1939–45) sudėtinė dalis.
Dar 1939 09 03 Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė Vokietijai (šiai 1939 09 01 užpuolus Lenkiją) karą, bet aktyviai nekariavo; jos manė, kad Vokietija pasitenkins Rytų Europa ir su jomis nekariaus (Keistasis karas). 1940 04, Vokietijai įsiveržus į Daniją ir Norvegiją, Didžioji Britanija ir Prancūzija pasiuntė į Norvegiją ekspedicinį korpusą, kuris Vokietijos kariuomenei labai pasipriešino Narviko rajone (Norvegijos operacija). Karas Norvegijoje grėsė užtrukti, bet jį nutraukė 05 10 pradėtas Vokietijos ginkluotųjų pajėgų puolimas Vakarų fronte.
Pajėgos ir planai
Vokietija Vakarų fronte sutelkė 123 divizijas (tarp jų 9 motorizuotąsias ir 10 tankų; apie 2,5 mln. karių), 2600 tankų, 3800 lėktuvų; vyriausiasis vadas – A. W. von Brauchitschas. Šios ginkluotosios pajėgos buvo suskirstytos į tris armijų grupes: A (svarbiausia; sudarė 4 armijos ir 7 tankų divizijos; vadas G. von Rundstedtas), B (2 armijos ir 3 tankų divizijos; vadas F. von Bockas) ir C (2 armijos; vadas W. von Leebas).
Maginot linija (1939 12)
Vokietijos ginkluotųjų pajėgų puolimo planą parengė armijų grupės A štabo viršininkas E. von Mansteinas. Pagal jį armijų grupė B turėjo užimti Nyderlandus. Armijų grupė A (jos pagrindą sudarė tankų grupė; vadas P. L. E. von Kleistas) turėjo įsiveržti į Belgiją ir iš pradžių, lėtai puldama sudaryti galimybę Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariniams junginiams ateiti į pagalbą Belgijos kariuomenei. Vėliau ši grupė turėjo tarp Dinant’o ir Sedano pralaužti Sąjungininkų frontą, per sunkiai pereinamus Ardėnų miškus įsiveržti į Prancūziją, paskui pasukti Somme’os upės žiočių, Lamanšo link ir apsupti Sąjungininkų kariuomenę, buvusią Belgijoje bei Šiaurės Prancūzijoje. Armijų grupės A ir B turėjo šią grupuotę sunaikinti.
Armijų grupė C turėjo sulaikyti kiek galima daugiau Sąjungininkų pajėgų prie Maginot linijos. Pasibaigus šiai operacijai armijų grupė B nuo Somme’os turėjo pulti pietų ir pietvakarių kryptimi, armijų grupė A nuo Aisne’os upės – Paryžiaus ir pietryčių kryptimi.
Kampanijos eiga
Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, t. p. Didžiosios Britanijos ekspedicinis korpusas Prancūzijoje turėjo apie 3,3 mln. karių (Prancūzija daugiau kaip 2 mln., Didžioji Britanija 220 000, Belgija 600 000, Nyderlandai 400 000), apie 4100 tankų (Prancūzija 3700, Didžioji Britanija 310, Belgija 100), 2285 lėktuvus (Prancūzija 1400, Didžioji Britanija 460, Belgija, 250, Nyderlandai 175). Prancūzijos kariuomenės vyriausiuoju vadu buvo F. M. Gamelinas, nuo 05 19 M. Weygand’as, Belgijos – Leopoldas III, Nyderlandų – G. H. Winkelmanas, Didžiosios Britanijos ekspedicinio korpuso – J. V. Gortas. Belgijos ir Nyderlandų kariuomenių ginkluotė buvo menka, bet jos buvo išsidėsčiusios patogiose gynybai pozicijose; prie upių, kanalų ir teritorijų, kurias buvo galima užtvindyti. Prie sienos su Šveicarija ir Italija Prancūzija dar laikė 7 pėstininkų divizijas (175 000 karių). Sąjungininkai manė, kad Vokietija puls per Belgiją, iš šiaurės apeidama Maginot liniją, Paryžiaus link, todėl planavo, Vokietijai įsiveržus į Belgiją ir Nyderlandus, pasiekti Maso upės, Namuro, Lježo ir Antverpeno liniją, čia sukurti stabilų gynybos frontą ir pasyviai gintis prie Maginot linijos.
05 10 Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Nyderlandus, Belgiją ir Liuksemburgą, panaudodama oro desantus paralyžavo Nyderlandų vidurinių rajonų gyvenimą. 05 11 Nyderlandų ir Belgijos kariuomenių gynyba prie Alberto kanalo žlugo. 05 14 Nyderlandai kapituliavo. Belgijos kariuomenė pasitraukė prie Dijlės upės ir čia sulaukė Sąjungininkų (daugiausia britų) paramos. 05 12 armijų grupė A pralaužė Sąjungininkų frontą tarp Dinant’o ir Sedano ir per Ardėnų miškus įsiveržė į Prancūziją. 05 21 vokiečiai pasiekė Lamanšą ir atkirto nuo kitos Prancūzijos dalies Belgijos kariuomenę, kelias prancūzų divizijas bei Didžiosios Britanijos ekspedicinį korpusą. Didesnioji atkirstosios kariuomenės dalis (338 000 žmonių) buvo evakuota į Didžiąją Britaniją (Dunkerque’o operacija). 05 28 Belgija kapituliavo.
britų karo belaisviai prie Dunkerqueʼo (1940 06)
06 05 Vokietijos kariuomenė persigrupavo ir pradėjo antrąjį karo veiksmų etapą. Armijų grupė B nuo Somme’os upės puolė pietų ir pietvakarių kryptimi, armijų grupė A nuo Aisne’os upės – Paryžiaus ir pietryčių kryptimi. Prancūzijos kariuomenė palei Somme’os ir Aisne’os upes nesėkmingai bandė organizuoti gynybą. Palaužusi Prancūzijos kariuomenės pasipriešinimą Vokietijos kariuomenė prasiveržė į šalies gilumą. 06 10 Prancūzijos vyriausybė pasitraukė iš Paryžiaus į Bordeaux. 06 10 karą Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai paskelbė Italija (prie sienos su Prancūzija turėjo 320 000 karių; vadas sosto įpėdinis princas Umbertas), bet 05 21 jos kariuomenės puolimas buvo sulaikytas. 06 14 Vokietijos kariuomenei be mūšio pasidavė Paryžius. 06 17 Vokietijos kariniai junginiai forsavo Luaros upę, pavienės jų dalys pasiekė Prancūzijos Alpes. 06 14–15 pradėjo pulti armijų grupė C. 06 22 Vokietijos kariuomenei pasidavė už Maginot linijos apsupta Prancūzijos kariuomenės grupuotė. 06 22 Prancūzijos vyriausybė pasirašė Compiègne’o paliaubas su Vokietija, 06 24 – paliaubas su Italija. 06 25 karo veiksmai oficialiai buvo nutraukti.
Padariniai ir nuostoliai
Vokietijos kariuomenė Paryžiuje (1940 06 14)
Per Prancūzijos kampaniją Vokietija okupavo Liuksemburgą, Nyderlandus, Belgiją ir didesniąją dalį (apie 3/5) Prancūzijos; pagal paliaubų sąlygas Prancūzijos neokupuotoje dalyje buvo įvestas su Vokietija bendradarbiaujančio H. Ph. Pétaino Vichy režimas. Per šį režimą Vokietija puoselėjo viltį ateityje įsigalėti ir Prancūzijos kolonijose. Italija iš Prancūzijos gavo 832 km2 teritorijos. Prancūzijos teritorija palei sieną su Italija turėjo būti demilitarizuota. Vokietija visiškai sumušė Nyderlandų, Prancūzijos kariuomenes, didžiąją dalį Belgijos kariuomenės, daug nuostolių padarė ir Didžiosios Britanijos ekspediciniam korpusui.
Per mūšius su Vokietija žuvo arba buvo sužeista 390 000 Sąjungininkų karių, į nelaisvę pateko 1,9 mln. (Prancūzijos 84 000 karių žuvo, 1 mln. pateko į nelaisvę). Prancūzijos karinis laivynas turėjo būti nuginkluotas; liepos pabaigoje Didžioji Britanija, bijodama, kad laivynas gali atitekti Vokietijai, daugumą laivų sunaikino arba neutralizavo. Per kampaniją 45 000 Vokietijos karių žuvo, 110 000 buvo sužeista ir 18 000 dingo be žinios, Italijos – 1250 karių žuvo, 2600 sužeista.
Sąjungininkų pralaimėjimą nulėmė taikyta pasenusi karo teorija ir taktika (dažniausiai I pasaulinio karo laikų), menkas tarpusavio veiksmų koordinavimas. Vokietijos kariuomenė buvo daug mobilesnė. Jos tankai pirmą kartą karų istorijoje veikė kaip atskiri kariniai junginiai, turėjo radijo ryšį. Vokietija įsivyravo žemyninėje Vakarų Europos dalyje. Prancūzijos kampanija – didžiausias Prancūzijos karinis pralaimėjimas per visą jos istoriją.