Prancūzjos knas. 19 a. Prancūzijoje buvo sukurta techninių išradimų – prietaisų vadinamosios judančioms fotografijoms užfiksuoti ir jas (arba piešinius) demonstruoti, tai padėjo atsirasti kinui. Pieštinio animacinio kino pradžia laikoma É. Reynaud 1892 10 28 Grévino muziejuje Paryžiuje viešai pademonstruoti pirmieji pieštiniai filmai (vadinamosios šviečiančios pantomimos): Geras alaus bokalas (Un Bon bock, nupieštas 1888), Klounas ir jo šunys (Clown et ses chiens, nupieštas 1890), Vargšas Pjero (Pauvre Pierrot, nupieštas 1891). (Nuo 2002 šią dieną švenčiama Tarptautinė animacijos diena.) 1877 É. Reynaud išrado ir užpatentavo praksinoskopą, kurį 1880 pritaikė projekcijoms, nuo 1889 su juo rengė vadinamojo optinio teatro pasirodymus (rodė nuspalvintas pieštines scenas) – žiūrovai judančius paveikslus galėjo matyti ekrane. 1882 É. J. Marey pirmasis sukūrė chronofotografijos kamerą, su kuria fiksavo žmogaus ir gyvūnų nufotografuotus judesius.
1895 12 28 Paryžiaus Le Salon indien du Grand Café rūsyje įvyko pirmasis brolių Auguste’o ir Louis Lumière’ų surengtas mokamas kino seansas, kinematografu (cinématographe; filmavimo ir filmų demonstravimo prietaisas) buvo parodyti režisieriaus L. Lumière’o 10 filmų, tarp jų – Darbininkų išėjimas iš Lumière’ų fabriko Lione (La Sortie de l’usine Lumière à Lyon), Aplaistytas laistytojas (L’Arroseur arrosé) ir kiti, vėlesnėse programose buvo parodytas žymiausias jo filmas – Traukinio atvykimas į La Ciotat stotį (L’Arrivée d’un train en gare de La Ciotat 1896). Auguste’as ir Louis Lumière’ai laikomi realistinės kino krypties pradininkais.
filmo Darbininkų išėjimas iš Lumière’ų fabriko Lione kadras (1895, režisierius L. Lumière’as)
filmo Nusikaltimo istorija kadras (1906, režisierius G. Mélièsas)
Režisierius G. Mélièsas vienas pirmųjų kine ėmė naudoti įvairius žanrus, kūrė pasakas, fejerijas, nuotykių filmus, komedijas, filmavo pagal iš anksto parašytus scenarijus ir išplėtė kino raiškos menines priemones (vadinamąjį stop kadrą, pagreitintą ir sulėtintą filmavimą ir kitas); laikomas daugelio kino triukų išradėju, siejamas su vadinamojo meninio kino atsiradimu. Paryžiuje jis įkūrė pirmąją kino studiją Europoje Star Film, joje 1896–1912 sukūrė daugiau kaip 500 filmų; žymiausias – Kelionė į Mėnulį (Le Voyage dans la lune 1902). Vieną pirmųjų kino bendrovių Pathé 1902 Vincennes’e įsteigė broliai Charles’is, Émile’is, Théophile’is ir Jacques’as Pathé; joje kurti įvairaus žanro filmai, tarp jų – inscenizuotos kronikos (Jėzaus Kristaus gyvenimas ir kančia / La Vie et la passion de Jésus Christ 1905, režisierius F. Zecca, 1864–1947). Be filmų kūrimo, bendrovė gamino kino kameras ir kino įrenginius, kino juostą, pastatė filmų kopijavimo fabrikų, suorganizavo filmų nuomos tinklą Prancūzijoje ir kitose šalyse.
Bendrovė Gaumont (įkurta 1895 L. Gaumont’o, 1864–1946) garsėjo fantastiniais ir nuotykių filmais (Fantomasas / Fantômas 5 d. 1913–14, Vampyrai / Les Vampires 10 d. 1915–16, visų režisierius L. Feuillade’as). Pirmuoju animacinio kino menininku laikomas režisierius É. Cohlis (Fantasmagorija 1908).
2 dešimtmečio pradžios kine susiklostė komedijos žanras. Pirmieji kino komikai ir komedijų kūrėjai buvo cirko, miuzikholų artistai A. Deedas (1879–1938) ir M. Linderis. Jie vaidino pagal savo scenarijus pačių režisuotose trumpametražėse ir ilgametražėse komedijose: Maksas dvikovoje (Max a un duel 1911), Trys sukčiai (The Three Must Get There 1922, abiejų režisierius ir aktorius M. Linderis).
3 dešimtmetyje Prancūzijoje reiškėsi avangardizmo srovė. Režisieriai (G. Dulac, L. Dellucas, J. Epsteinas) atsisakė realistinio vaizdo ir tradicinio pasakojimo, ypatingą dėmesį skyrė formos eksperimentams, jais siekdami atnaujinti kino kalbą, išryškinti kino meno specifiką, perteikti gyvenamojo laikotarpio idėjas. Reikšmingesni filmai: L. Delluco Karštligė (Fièvre 1921), Moteris iš niekur (La Femme de nulle part 1922), G. Dulac Besišypsanti ponia Bedė (La Souriante Madame Beudet 1923), Kriauklė ir dvasininkas (La Coquille et le Clergyman 1927). Vėliau avangardizmas atsiskleidė drąsesnės formos siurrealizmo, dadaizmo bruožų turinčiuose kino filmuose (režisieriaus L. Buñuelio ir dailininko S. Dalí filmas Andalūzijos šuo / Un Chien Andalou 1929). Būta kubizmo ir konstruktyvizmo apraiškų (eksperimentinis kino filmas Mechaninis baletas / Le Ballet mécanique 1925, režisierius D. Murphy, dailininkai F. Léger, Man Ray; jame sujungta fotografija, tapybinė animacija, specialieji efektai). Kiti žymesni 3 dešimtmečio režisieriai J. Feyderas, J. Vigo, A. Gance’as (Aš kaltinu / J’accuse 1918, garsinis 1938, Ratas / La Roue 1921, Napoleonas 1927).
4 dešimtmečio pradžioje šalyje imta statyti garsinius filmus. Išsiplėtė kūrinių tematika: ieškota savitos, su literatūra ir teatru nesusietos raiškos (akcentuotos socialinės problemos, kritikuotos visuomenės ydos). Tiksli charakterių analizė, meistriški dialogai, originali muzika būdinga reikšmingiausiems šio laikotarpio filmams: Po Paryžiaus stogais (Sous les toits de Paris 1930; pirmasis garsinis filmas), Laisvę mums (À nous la liberté, abiejų režisierius R. Clairas), Kalė (La Chienne, abu 1931), Toni (1934, abiejų režisierius J. Renoiras), Didysis žaidimas (Le Grand Jeu 1934), Pensionas Mimoza (Pension Mimosas 1935, abiejų režisierius J. Feyderas), Draugiška kompanija, dar vadinamas Šaunioji šutvė (La Belle équipe 1936, režisierius J. Duvivier). Pradėjo klostytis poetinio realizmo kino kryptis, kurios ištakos siejamos su J. Vigo kūryba (Nulis už elgesį / Zéro de conduite 1933, iki 1944 draustas, Atalanta / L’Atalante 1934).
1936 archyvaras, istorikas H. Langlois (su kitais) Paryžiuje įkūrė Prancūzų filmoteką (Cinémathèque française) – vieną didžiausių ir svarbiausių kino archyvų pasaulyje. Garsinio kino atsiradimas sustiprino kine realistines tendencijas. 4 dešimtmečio antroje pusėje kūrybinis scenaristo J. Prevert’o ir režisieriaus M. Carné bendradarbiavimas turėjo įtakos vadinamajai poetinio realizmo krypčiai, kuriai būdinga paprastų žmonių gyvenimo poetizavimas, fatališkumas, melancholiška nuotaika, realistinis stilius. Žymiausias atstovas J. Renoiras savo filmuose (Didžioji iliuzija / La Grande illusion 1937, Marselietė / La Marseillaise 1938, Žaidimo taisyklės / La Règle du jeu 1939) akcentavo antikarines, žmonių solidarumo idėjas. Kiti žymesni poetinio realizmo krypties filmai: Ūkų krantinė (Le Quai des brumes 1938, Venecijos kino festivalio prizas 1939), Diena prasideda (Le Jour se lève 1939, abiejų režisierius M. Carné). Garsėjo kino aktoriai M. Simonas, Fernandelis, J. Gabinas, D. Darrieux, M. Morgan.
Per II pasaulinį karą emigravę režisieriai J. Duvivier, R. Clairas, J. Renoiras režisavo Jungtinėse Amerikos Valstijose (Aš vedžiau raganą / I Maried a Witch 1942, režisierius R. Clairas); statyti filmai ir okupuotoje šalyje (Vakaro svečiai / Les Visiteurs du soir 1942, režisierius M. Carné, Vasaros šviesa / Lumière d’été 1943, režisierius J. Grémillonas). Šiuo laikotarpiu savo svarbiausius filmus režisavo C. Autant’as‑Lara (Skudurinės vedybos / Le Mariage de Chiffon 1942). 1945 sukurtas vienas reikšmingiausių M. Carné filmų Galiorkos vaikai (Les Enfants du paradis, Venecijos kino festivalio prizas 1946). Po karo savito psichologinio, realistinio vaizdo filmų sukūrė R. Clément’as (Mūšis dėl bėgių / La Bataille du rail 1946, Prakeiktieji / Les Maudits 1947), J. Beckeris (Antuanas ir Antuanetė 1947, visi pelnė Kanų kino festivalio prizus). Sukurta filmų, keliančių aktualias visuomenės problemas (A. Cayatte’as Visi mes žmogžudžiai / Nous sommes tous des assassins 1952, Kanų kino festivalio prizas, H. G. Clouzot Atlyginimas už baimę / Le Salaire de la peur 1953, Kanų ir Berlyno kino festivalių prizai, R. Bressono Nuteistasis mirti pabėgo / Un condamné à mort s’est échappe 1956, Kanų kino festivalio prizas 1957, A. Resnais Hirosima, mano meile / Hiroshima mon amour 1959, Kanų kino festivalio prizas; filmas ne tik apie atominės bombos padarinius, bet ir apie likimuose ir atmintyje paliktas visų karų žymes). Dokumentiniame kine išryškėjo ir ėmė vyrauti Holokausto (Naktis ir rūkas / Nuit et Brouillard 1955, režisierius A. Resnais), branduolinio karo grėsmės (Pylimas / La Jetée 1962, režisierius Chr. Markeras), karo padarinių, nacių nusikaltimų (Sielvartas ir gailestis / Le Chagrin et la Pitié 1971, režisierius M. Ophülsas) temos. Tarptautinio pripažinimo sulaukė V. Hugo (Vargdieniai / Les Misérables 1958, režisierius J.‑P. Le Chanois), Stendhalio (Parmos vienuolynas / La Chartreuse de Parme 1948, režisierius Christianas‑Jaque’as, Raudona ir juoda / Le Rouge et le Noir 1954, režisierius C. Autant’as‑Lara), É. Zola (Tereza Raken 1953, režisierius M. Carné, Žerveza / Gervaise 1956, režisierius R. Clément’as, abu Venecijos kino festivalio prizas) kūrinių ekranizacijos. Žymesni 5–6 dešimtmečio aktoriai: J. Marais, Bourvilis, G. Philipe’as, M. Casarés. Suvaidinusi R. Vadimo (1928–2000) filme Ir Dievas sukūrė moterį (Et Dieu... créa la Femme 1956) pripažinimą pelnė aktorė B. Bardot. Svarbų kino istorijos veikalą Visuotinė kino istorija (L’Histoire générale du cinéma 6 t. 1945–54) išleido G. Sadoulis.
Iškilo savita Prancūzijos kino komedijos mokykla (režisieriai M. Allégret, Christianas‑Jaque’as, S. Guitry, M. Pagnolis, aktorius ir režisierius P. Étaix, aktoriai Arletty, Bourvilis, Fernandelis, M. Simonas); garsėjo Christiano‑Jaque’o komedija Fanfanas Tulpė (Fanfan la Tulipe 1952, Kanų kino festivalio prizas). Subtilus humoras, šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdo kritika būdinga režisieriaus ir aktoriaus J. Tati komedijoms (Mano dėdė / Mon Oncle 1958, Pramogų metas / Playtime 1967). L. de Funèsas, vienas žymiausių pranc. komikų, išgarsėjo komisaro Žiuvo vaidmeniu režisieriaus A. Hunebelle’io filmų cikle apie Fantomasą (Fantomasas / Fantômas 1964), jis vaidino ir režisierių J. Girault (Žandaras iš Saint‑Tropezo / Le gendarme de Saint‑Tropez 1964), G. Oury (Vėpla / Le Corniaud 1964, Didysis pasivaikščiojimas / La Grande Vadrouille 1966), kituose filmuose. Dokumentinio kino raiškos naujoves pritaikė cinéma‑vérité metodo kūrėjai J. Rouchas (Vasaros kronika / Chronique d’un été 1961), C. Markeras, F. Reichenbachas, J. Rozier.
6 dešimtmečio pabaigoje prasidėjus Prancūzijos kino krizei susiklostė reikšminga kino kryptis Naujoji banga, kuri padarė didelę įtaką kino raidai. Jos įkvėpėjas ir teoretikas A. Bazinas, sukūręs ontologinės kino esmės teoriją, pabrėžė kino galimybę perteikti laiko ir erdvės vienovę, plano bei epizodo svarbą giluminiams tikrovės ryšiams atskleisti. Jauni režisieriai C. Chabrolis, J.‑L. Godard’as, É. Rohmeras, J. Rivette’as, F. Truffaut, J. Demy, A. Varda, A. Resnais, L. Malle’is (iš pradžių žurnaleCahiers du Cinéma kai kurie jų reiškėsi kaip radikalūs kino kritikai, globojami A. Bazino) drąsiai kėlė opius gyvenimo klausimus. Tarptautinį pripažinimą pelnė režisierių F. Truffaut (400 smūgių / Les Quatre cents coups 1959), C. Chabrolio (Gražuolis Seržas / Le Beau Serge 1958), J.‑L. Godard’o (Iki paskutinio atodūsio / À bout de souffle 1959, Berlyno kino festivalio prizas; vienas garsiausių ir stilistiškai radikaliausių Naujosios bangos filmų), J. Rivette’o (Paryžius priklauso mums / Paris nous appartient 1960) filmai.
filmo 400 smūgių kadras (1959, režisierius F. Truffaut; Antuanas Duanelis – J.‑P. Léaud)
Reikšmingų filmų sukūrė R. Clément’as (Ar dega Paryžius? / Paris brûle-t-il? 1966), M. Deville’is (g. 1931), H. Colpi (1921–2006), C. Lelouchas (Vyras ir moteris / Un homme et une femme 1966, Kanų kino festivalio prizas), J. Demy (Cherbourg’o skėčiai / Les Parapluies de Cherbourg 1964, Kanų kino festivalio prizas), A. Varda (Kleo nuo 5 iki 7 / Cléo de 5 à 7 1962). Išgarsėjo aktoriai J. P. Belmondo, A. Karina, J.‑P. Léaud.
Poetiškumas, savitos raiškos priemonės būdinga režisieriaus A. Lamorisse’o (Kelionė oro balionu / Le Voyage en ballon 1960, Venecijos kino festivalio prizas, Fifi plunksnelė / Fifi la plume 1965, Kanų kino festivalio prizas), visuomeninio gyvenimo normų, klerikalizmo kritika L. Buñuelio (Dienos gražuolė / Belle de Jour 1967, Venecijos kino festivalio prizas) filmams. Žinomesni 7–8 dešimtmečio aktoriai: J. Moreau, C. Deneuve, J.‑L. Trintignant’as, A. S. Girardot, A. Delonas, M. Vlady, A. Aimée. Kino teorijos ir istorijos knygų parašė J. Mitry (1907–88): Kino estetika ir psichologija (Esthétique et psychologie du cinéma 2 t. 1965), Kino istorija (Histoire du cinema 5 t. 1966–80).
Dėl Prancūzijos kino raidą stabdžiusios konkurencijos su Jungtinių Amerikos Valstijų kino pramone 7 dešimtmetyje vyravo bendros gamybos filmai, dažniausiai kurti su Italija. Režisieriai C. Sautet, Costa‑Gavras, J. P. Mocky (g. 1933), C. Lelouchas, t. p. debiutavę M. Pialat, B. Blier (g. 1939), D. Kurys (g. 1948) ir dokumentinio kino kūrėjas C. Lanzmannas (g. 1925) svariai prisidėjo prie kino, kurto po Naujosios bangos. Vienas reikšmingesnių šiuo laikotarpiu iškilusių režisierių – B. Tavernier (Šv. Pauliaus laikrodininkas / L’Horloger de Saint‑Paul 1974, Smūgis pašluoste / Coup de Torchon 1981, Sekmadienis kaime / Un dimanche à la campagne 1984).
Reikšmingų filmų sukūrė A. Resnais (Apvaizda / Providence 1977), R. Bressonas (Tikriausiai velnias / Le Diable probablement 1977, Berlyno kino festivalio prizas), L. Buñuelis (Tas niūrus geismo objektas / Cet obscur objet du désir 1977), C. Sautet, B. Tavernier (Teisėjas ir žudikas / Le Juge et l’Assassin 1976), R. Polanskis (Nuomininkas / Le locataire 1976), kriminalinių kino komedijų – C. Lelouchas (Katė ir pelė / Le Chat et la souris 1975). Filmų sukūrė režisieriai: J.‑J. Annaud (Smūgis galva / Coup de Tête 1979), D. Kurys (Tarp mūsų / Entre Nous 1984), L. Caraxas (Blogas kraujas / Mauvais sang 1986), A. Corneau (Viso pasaulio rytmečiai / Tous les matins du monde 1991, Berlyno kino festivalio prizas), J. C. Brisseau (g. 1944; Selina / Céline 1991), Chr. Pascal (1953–96; Mažasis princas pasakė / Le petit prince a dit 1991). Postmodernistinio kino kūrėjo L. Bessono filmams (Žydroji bedugnė / Le Grand bleu 1988, Nikita / La Femme Nikita 1990, Penktasis elementas / Le Cinquième élément 1997, Jeanne’a d’Arc 1999) būdinga visuomenės kritika, simbolizmas, įspūdingos dekoracijos. Kiti postmodernistinio kino režisieriai: J.‑J. Beineixas (Mėnulis nutekamajame griovyje / La Lune dans le caniveau 1983), L. Caraxas (Naujojo tilto meilužiai / Les Amants du Pont‑Neuf 1991).
1994 filmu Žiūrėk į krentančius žmones (Regarde les hommes tomber) debiutavo režisierius J. Audiard’as (g. 1952), tapęs vienu žymiausių Europos žanrinio kino meistrų (Kuklusis didvyris / Un héros très discret 1996, Plakti mano širdis nustojo / De battre mon coeur s’est arreté 2005, Pranašas / Un Prophète 2009, Kanų kino festivalio prizas). F. Ozonas (g. 1967) meistriškai imituoja įvairius kino stilius ir formas, dažnai savo filmuose bando sugrąžinti prarastą laiką (Po smėliu / Sous le sable 2000, 8 moterys / Huit Femmes 2001, Baseinas / Swimming Pool 2003, 5x2 2004). Šio laikotarpio žymesni aktoriai: Ph. Noiret, P. Dewaere (1947–82), N. Baye (g. 1948), F. Ardant (g. 1949), I. Adjani, I. Huppert, G. Depardieu, M. Blancas (g. 1952), Miou‑Miou, D. Auteuil’us, E. Béart (g. 1963), J. Binoche.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje nyksta rūšių ir žanrų ribos. Sukurta pramoginio, bet savaip prasmingo turinio filmų. 2001 režisierius J.‑P. Jeunet (g. 1953) sukūrė nuoširdų, magišką filmą apie kasdienių stebuklų, keistų personažų bei absurdiškų daiktų prisodrintą pasaulį (Amelija iš Monmartro / Le Fabuleux Destin d’Amélie Poulain, Europos kino akademijos prizas; vienas populiariausių prancūzų kino filmų).
filmo Skafandras ir drugelis kadras (2007, režisierius J. Schnabelis; Jeanas‑Dominique’as Bauby – M. Amalricas)
Šiuo laikotarpiu komedijų sukūrė režisieriai F. Veberas (g. 1937, Žaisminga vakarienė, dar vadinamas Kvailių vakarienė / Le dîner de cons 1998), A. Chabat (g. 1958, Asteriksas ir Obeliksas 2: Misija Kleopatra / Astérix et Obélix: Mission Cléopâtre 2002), S. Benchetrit (g. 1973, Visada svajojau būti gangsteriu / J’ai toujours rêvé d’être un gangster), J. Kounenas (g. 1964; 99 frankai / 99 Francs, abu 2007), D. Boon (tikroji pavardė Hamidou, g. 1966; Sveiki atvykę pas Šti / Bienvenue chez les Ch’tis 2008; vienas populiariausių šiuolaikinių prancūzų filmų). Sukurta biografinių filmų: Skafandras ir drugelis (Le Scaphandre et le Papillon, režisierius J. Schnabelis, g. 1951), Edit Piaf. Rožinis gyvenimas (La Môme dar La Vie en rose, abu 2007, režisierius O. Dahanas, g. 1967) Coco prieš Chanel (Coco avant Chanel, režisierė A. Fontaine, g. 1959), Coco Chanel ir Igoris Stravinskis (Coco Chanel et Igor Stravinsky, režisierius J. Kounenas; abu 2009).
Kurti kriminaliniai filmai: Purpurinės upės (Les Rivières pourpres 2000, režisierius M. Kassovitzas), Vilko brolija (Le Pacte des loups 2001, režisierius Chr. Gansas, g. 1960), Žakas Merinas: mirties instinktas (L’Instinct de mort) ir Žakas Merinas – visuomenės priešas nr. 1 (L’Ennemi public no 1, abu 2008, abiejų režisierius J.‑F. Richet, g. 1966). Socialines ir politines temas nagrinėja R. Guédiguianas (g. 1953, Marius ir Žanetė / Marius et Jeannette 1997), Costa-Gavras (Peilio ašmenimis / Le couperet 2005), realistinį kiną kuria režisierius L. Cantet (g. 1961, Tarp sienų / Entre Les Murs 2008, Kanų kino festivalio prizas), seksualumo, transseksualumo temas nagrinėja režisierius S. Lifshitzas (g. 1968) filme Laukinė pusė (Wild side 2004, Berlyno kino festivalio prizas).
Sukurta subtilių dokumentinių kino filmų apie gamtą: Migruojantys paukščiai (Le Peuple migrateur 2001, režisieriai J. Perrinas, g. 1941, J. Cluzaud, M. Debats), Migruojantys paukščiai 2: Imperatoriaus kelionė (La Marche de l’empereur 2005, režisierius L. Jacquet, g. 1967), Nenetė (Nénette 2010, režisierius N. Philibert’as, g. 1951). Animacinių kino filmų sukūrė režisieriai M. Ocelot (g. 1943; Aziūras ir Asmaras / Azur et Asmar 2004), S. Chomet (g. 1963, Trio iš Belvilio / Les Triplettes de Belleville 2003).
Kiti žymesni režisieriai: P. Chéreau (Intymumas / Intimité 2001), gruzinas O. Joseliani (Pirmadienio rytą / Lundi matin 2002), mauritanietis A. Sissako (g. 1961; Laimės belaukiant / En attendant le bonheur 2003), O. Assayasas (g. 1955; Švari / Clean, 2004), Chr. Honoré (g. 1970; Paryžiuje / Dans Paris 2006), F. Dupeyronas (1950–2016; Padėk sau, ir Dievas tau padės / Aide‑toi, le ciel t’aidera 2008). Žymesni šio laikotarpio aktoriai: J. Reno, F. Luchini (g. 1951), D. Pinonas (g. 1955), F. Cluzet (g. 1955), V. Casselis (g. 1966), M. Kassovitzas (g. 1967), S. Testud (g. 1971), V. Paradis (g. 1972), J. Dujardin (g. 1972), R. Duris (g. 1974), J. Debbouze (g. 1975), M. Cotillard (g. 1975), A. Tautou (g. 1976), L. Garrelis (g. 1983).
Kino specialistus rengia aukštasis kinematografijos institutas La Fémis Paryžiuje (įsteigtas 1943, iki 1984 Kinematografijos institutas, IDHEC), kitos aukštosios mokyklos. Nuo 1946 kasmet (išskyrus 1948 ir 1950) rengiamas tarptautinis Kanų festivalis – vienas svarbiausių kino festivalių pasaulyje. 1960 pradėtas rengti Annecy tarptautinis animacinių filmų festivalis. Nuo 1976 už kino veiklą Kino meno ir technikos akademijos nariai skiria nacionalinę Cezario premiją.
Prancūzijos kultūra
Prancūzijos konstitucinė santvarka
Prancūzijos partijos ir profsąjungos
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos