Prancūzijos kolonijinė imperija

Prancūzjos kolonijnė impèrija, 17 a.–20 a. 7 dešimtmetyje Prancūzijos valdytos teritorijos. Prancūzija nepripažino popiežių 1494 ir 1506 patvirtintos Pasaulio padalijimo tarp Ispanijos ir Portugalijos linijos (Tordesillaso sutartis), bet daugiausia dėl 16 a. religinių karų vėliau nei Ispanija ar Portugalija pradėjo kolonizuoti užjūrio kraštus. Prancūzijos kolonijinės imperijos pradžia laikoma Port‑Royalio (dabar Naujoji Škotija, Kanada) įkūrimas (1605). Ieškodami vakarinės krypties kelio į Kiniją prancūzų jūrininkai ištyrė Šv. Lauryno upės pakrantes, čia kėlėsi pirmieji prancūzų kolonistai. 17 a. prancūzai įsikūrė Martinikos, Gvadelupos, Santo Domingo (dabar Haitis), Sent Kitso, Sent Lusijos salose, ištyrus Meksikos įlankos pakrantes – palei Misisipės upės žiotis (šį kraštą Liudviko XIV garbei 1682 pavadino Luiziana). 1624 pradėta kolonizuoti dabartinės Prancūzų Gvianos teritorija. 17 a. prancūzų prekybinių faktorijų atsirado Vakarų Afrikoje (Senegale), Indostano pusiasalyje (svarbiausia Čandernagore, įkurta 1673, ir Pondicherry, įkurta 1674), Indijos vandenyne (dabar Reunjono sala; 1664).

Svarbiausias varžovas, neleidęs Prancūzijos kolonijinei imperijai plėstis buvo Didžioji Britanija. Su ja dėl ginčijamų teritorijų kariauta per Austrijos įpėdinystės karą (1744–48), Septynerių metų karą (1756–63), Napoleono (Napoleono karai; 1803–15) ir kitus karus, Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karą (1775–1783). Šie konfliktai nebuvo sėkmingi, Prancūzija prarado daug kolonijų. 1815 jai liko Martinika ir Gvadelupa, Sen Pjeras ir Mikelonas, prekyvietės Senegale, Indijoje ir Reunjone. 1817 prie jų prisidėjo Prancūzijos Gviana, vėliau tapusi nuolatine kalinių tremties vieta, 1830 – Alžyras. Prancūzijos ūkinius interesus plėtota Kinijoje, Indokinijoje (ypač Mekongo upės deltoje), Naujojoje Kaledonijoje, Sirijoje, nesėkmingai – Meksikoje.

Aktyvesnė kolonijinė politika buvo atgaivinta Prancūzijai pralaimėjus 1870–71 Prancūzijos−Prūsijos karą. Manyta, kad kolonijos gali tapti gerovės šaltiniu, be to, buvo siekiama išlaikyti didžiosios valstybės statusą. Svarbus veiksnys buvo ir vadinamoji civilizacijos skleidimo ideologija. Labiausiai kolonizuotas Alžyras (1871 čia buvo 300 000 naujakurių). 1875–82 keliautojui P. de Brazza ištyrus Pusiaujo Afriką šio regiono kraštai 1910 sujungti į Prancūzų Pusiaujo Afriką, o Dramblio Kaulo Krantas, Gvinėja, Dahomėja, Senegalas ir Čadas 1895 – į Prancūzijos Vakarų Afriką. Laimėti ginčai su Didžiąja Britanija dėl Madagaskaro, kuris 1896 aneksuotas. Prancūzijos viešąją nuomonę labiausiai paveikė 19 a. pabaigos įvykiai Indokinijoje, kur Prancūzijos kariuomenė ne kartą pralaimėjo.

1893 Prancūzija sudarė Indokinijos Sąjungą, jai priklausė Mekongo deltos teritorija, Anamo, Tonkino, Kambodžos ir Laoso protektoratai. 1914 Prancūzijos kolonijinės imperijos teritorija siekė 10 mln. km², čia gyveno apie 50 mln. gyventojų. Visur buvo plėtojama kolonijinė administracija ir kolonijinė kultūra, bet sutarimo, kaip pasiekti metropolijos ir kolonijų vienybę, nebuvo. Pačioje Prancūzijoje buvo stiprios kairiosios partijos ir judėjimai, kuriems Prancūzijos kolonijinė imperija buvo kapitalizmo negerovių apraiška.

Kolonizacijos politikos pokyčiams didelės įtakos turėjo II pasaulinis karas, kai pusiaujo Afrikoje Ch. de Gaulle’is telkė karo pajėgas kovai su Vokietija. Pripažinta reikmė ieškoti naujų administravimo formų siekiant, kad Afrikos gyventojų interesai labiau atsispindėtų Prancūzijos administracijos veikloje. 1946 priimtoje naujoje Prancūzijos konstitucijoje Prancūzijos kolonijinė imperija buvo įvardyta kaip Prancūzijos Sąjunga, jos nariams pripažinta teisė turėti savo konstituciją ir kitas savarankiškumo apraiškas, bet daug saitų su metropolija liko privalomi. Prancūzijos Sąjunga iširo dėl daugelio priežasčių, svarbiausios – pralaimėti karai Indokinijoje (1945–54) ir Alžyre (1954–62), Didžiosios Britanijos ir Izraelio karo veiksmai prieš Egiptą 1956.

1958 ryšius su kolonizuotais kraštais mėginta išlaikyti įkuriant Prancūzijos Sandraugą, bet dekolonizacijos tai nesustabdė. Daugelyje Afrikos šalių įvyko referendumai, remiantis jų rezultatais 1958–60 jos paskelbė nepriklausomybę. Kai kurios iš užjūrio teritorijų, pvz., Prancūzijos Gviana, Majotas ir kitos, liko Prancūzijos dalimi. Jų statusas įvairuoja (užjūrio departamentas, bendruomenė, asocijuotoji teritorija, užjūrio teritorija be nuolatinių gyventojų), kai kurios (Martinika, Prancūzijos Gviana, Gvadelupa ir Reunjonas) atstovaujamos Prancūzijos parlamente, gyventojai dalyvauja Europos Parlamento rinkimuose (čia negalioja Schengeno erdvės įstatymai).