Prancūzjos komunstų pártija (Parti communiste français), Prancūzijos politinė partija.
47 349 nariai (2019). Partijos nacionalinis sekretorius Fabienas Rousselis (nuo 2018).
Įkūrimas ir veikla iki Antrojo pasaulinio karo
Įkurta 1920 Socialistų partijos (Antrojo internacionalo Prancūzijos sekcijos) narių, kurie parėmė Rusijos bolševikų revoliuciją. 20 a. 3 dešimtmetyje Prancūzijos komunistų partija nebuvo įtakinga politinė jėga, 3−4 dešimtmečių sandūroje su kitomis Kominterno partijomis pasidavė stalinizmo įtakai (partijos viduje frakcijos buvo uždraustos).
Prancūzijos komunistų partija pradėjo stiprėti, kai 1933 Vokietijoje į valdžią atėjo naciai ir J. Stalino vadovaujamas Kominternas paskelbė vadinamųjų liaudies frontų (bendradarbiavimo su kitomis kairiosiomis jėgomis) politiką. 1936 Prancūzijos liaudies frontas (socialistai, Antrojo internacionalo Prancūzijos sekcija, Prancūzijos komunistų partija, Radikalų ir radikalų socialistų partija) laimėjo parlamento rinkimus, buvo sudaryta socialisto L. Blumo vadovaujama vyriausybė, kurią Prancūzijos komunistų partija rėmė, bet jos veikloje nedalyvavo.
Veikla karo metais (1939–1945)
Vokietijai ir SSRS pasirašius Molotovo-Ribbentropo paktą Prancūzijos komunistų partija pritarė J. Stalino veiksmams, ragino neremti Prancūzijos valdžios kare su Vokietija ir É. Daladier vyriausybės 1939 pabaigoje buvo uždrausta. Kominterno nurodymu paskelbė karą imperialistiniu, kvietė taikytis su A. Hitleriu; partijos generalinis sekretorius M. Thorezas dezertyravo iš kariuomenės ir pabėgo į Maskvą.
Vokiečių okupacijos sąlygomis partijos politika greitai pasikeitė (ypač nacių Vokietijai užpuolus SSRS), Prancūzijos komunistų partija tapo viena stipriausių Prancūzijos pasipriešinimo jėgų, jos nariais tapo daug žymių Prancūzijos intelektualų. 1944 partijos kariniai junginiai kontroliavo daugelį šalies rajonų.
1945–2000 metais
Sąjungininkams išvadavus Prancūziją Prancūzijos komunistų partija dalyvavo 1944 Ch. de Gaulle’io sudarytos laikinosios vyriausybės veikloje, per 1946 rinkimus gavo daugiausia balsų. Šiuo laikotarpiu partijos nariais buvo apie 0,5 mln. žmonių. 1947 Prancūzijos komunistų partija atsisakė palaikyti valdžios socialinę politiką ir jos ministrai pasitraukė iš P. Ramadier vyriausybės. Vėliau partijos įtaka mažėjo. Ją remiančių sluoksnių nuostatos pasikeitė dėl partijos lyderių promaskvietiškos laikysenos, visuomenėje didėjančio nepritarimo radikaliems kovos metodams, 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje Prancūzijoje sustiprėjusio nacionalizmo ir kitų veiksnių.
Iki 1968 per nacionalinius rinkimus Prancūzijos komunistų partija laimėdavo daugiau kaip 22 % balsų, bet politiškai buvo izoliuota, nedalyvavo nė vienos vyriausybės veikloje. 20 a. 5–6 dešimtmečiais Prancūzijos komunistų partijos politika kolonijų atžvilgiu buvo priešinga daugumos visuomenės nuotaikoms, ji stojo prieš 1946–54 Indokinijos karą ir 1954–62 Alžyro karą, rėmė antikolonijinius judėjimus. SSRS jėga numalšinus 1956 Vengrijos revoliuciją partiją paliko kai kurie intelektualai (pvz., istorikas E. Le Roy Ladurie), 20 a. 7 dešimtmetyje iš Prancūzijos komunistų partijos pasitraukė daug maoistų.
1972 partijos generaliniu sekretoriumi tapo G. Marchais, jos politika liko promaskvietiška, Prancūzijos komunistų partija parėmė 1979 SSRS intervenciją į Afganistaną. 1982 atkurti ryšiai su Kinijos komunistų partija. 20 a. pabaigoje Europoje žlugus komunistinių šalių blokui, kitaip nei daugelis komunistų partijų, Prancūzijos komunistų partija iš esmės nepertvarkė savo politikos.
21 amžiuje
21 a. Prancūzijos komunistų partija neremia eurointegracinių procesų, pritaria radikalioms pilietinio protesto formoms (pvz., palaikė 2005 jaunimo riaušes Paryžiaus priemiesčiuose). Per 2017 rinkimus į Nacionalinį susirinkimą gavo 10 vietų, yra opozicijoje.