Prancūzijos Liepos monarchija

Prancūzjos Lepos monárchija, Lepos monárchija, Prancūzijos karaliaus Liudviko Pilypo valdymo laikotarpis (1830–48). Liudvikas Pilypas tapo karaliumi po Liepos revoliucijos (Prancūzijos Liepos revoliucija). Jis pasiskelbė prancūzų karaliumi, tuo pabrėždamas, kad aukščiau jo yra suvereni tauta. 1830 08 14 priimta nauja konstitucija. Joje išliko daug Restauracijos pradžioje (1814) priimtos Chartijos nuostatų. Įstatymų leidybos svarbiausiu iniciatoriumi tapo Atstovų Rūmai, karaliaus teisės siūlyti įstatymus buvo apribotos. Sumažinus turto cenzą (nuo 300 iki 200 frankų mokesčių, mokamų per metus) padidėjo rinkėjų skaičius (nuo 100 000 iki 240 000, t. y. balsuoti galėjo apie 1 % gyventojų). Konstitucija buvo ne karaliaus malonės aktas, bet sutartis tarp monarcho ir liaudies. Buvo atkurta miestiečių sudaroma Nacionalinė gvardija. Faktiškai valdančiuoju sluoksniu tapo stambioji buržuazija. Valdžioje atsidūrę orleaniečiai buvo mažiau kontrrevoliuciškai nusiteikę nei legitimistai. Prancūzijos Liepos monarchijos laikotarpio antroje pusėje politinis režimas tapo daug konservatyvesnis. Atstovų Rūmų veiklą kontroliavo deputatus papirkinėjantis užsienio reikalų ministras F. Guizot. Prancūzijos Liepos monarchijos laikotarpiu Prancūzijoje vyko didelių pokyčių daugelyje sričių: kūrėsi politinės partijos, po daugelio metų sąstingio kilo ūkis, kuris jau buvo iš dalies kapitalistinis, radosi naujų ryškių kultūros reiškinių (pirmiausia romantizmas, atsispindintis V. Hugo, Stendhalio, A. de Musset, A. Dumas kūryboje). Ryškėjo iki tol neregėto masto socialiniai skirtumai. Per visą Prancūzijos Liepos monarchijos laikotarpį išliko didelė respublikonų įtaka, jie kontroliavo daugelį periodinės spaudos leidinių, Prancūzija išsiskyrė žodžio laisve, tapo neformaliu socialistinės ideologijos kūrimosi centru.