Prancūzjos mùzika
Liaudies muzika
muzikuoja keltų ansamblis
Liaudies muzika turi sąsajų su išnykusia keltų (galų), frankų liaudies muzika; jos būdingi bruožai (grakščios, dažnai mažoru ir natūraliuoju minoru pagrįstos melodijos, 6/8 metras) pradėjo klostytis ankstyvaisiais viduramžiais. 8–9 a. išpopuliarėjo darbo, kalendorinės, istorinės, satyrinės, šokio, dainos komplentai (dainos skundai), pasturelės (piemenų dainos). Vienos seniausių dainų vadinamos epinėmis poemomis (sukurtos pagal religines legendas). Liaudies muziką populiarino ir muzikantai profesionalai – menestreliai, žonglieriai.
Profesionaliosios muzikos užuomazgos
Nuo 5 a. gyvavo gališkasis choralas, kurio elementai 8 a. pabaigoje įsiliejo į grigališkąjį choralą. Profesionalioji muzika pradėta plėtoti bažnyčiose, vienuolynuose ir jų giedojimo mokyklose metrizose, 9 a. atsirado ankstyvasis organumas. Kaip šios muzikos centrai garsėjo Metzas, Reimsas (abu Šiaurės rytų Prancūzija), Limoges’as, Cluny, Tours’as (visi Centrinė Prancūzija). 11–13 a. Provanse suklestėjusią trubadūrų kūrybą (išliko 2500 dainų, tarp jų – apie 300 su melodijomis; jų kūrybos tradicijas tebepuoselėja Tulūzos Académie des Jeux Floraux) Prancūzijos šiaurėje plėtojo truverai (išliko 4000 dainų, apie pusė jų su melodijomis). Trubadūrai ir truverai apdainavo meilę, narsą, gamtos grožį, išpopuliarino šansoną ir jos atmainas – albą, baladę, beržeretę, rondo, sirventą. Žymiausi trubadūrai: Akvitanijos hercogas Guillaume’as IX, Marcabru, Bernard’as de Ventadouras, Thibaut de Champagne’is. Muzikinio teatro raidai reikšminga buvo truvero Adomo Haliečio pastoralinė muzikinė komedija Vaidinimas apie Robeną ir Marioną (apie 1283).
12 a. bažnytinėje muzikoje ėmė įsigalėti polifonija; žymesni šios muzikos kūrėjai buvo Paryžiaus katedroje dirbę Leoninas (12 a. antra pusė) ir Perotinas (13 a.), klestėjo organumas, išpopuliarėjo motetas. Bažnytinės polifoninės muzikos stilius (vadintas ars antiqua) ypač klestėjo 1230–1320 (vartota išplėtota polifoninė technika, paįvairinta harmonija, ritmika). Polifonija įsigalėjo ir pasaulietinėje muzikoje; susiklostė vadinamasis ars nova stilius (svarbiausi kūrėjai – Ph. de Vitry, 1291–1361, Guillaume’as de Machaut), kurio paskutinio etapo ars subtilior centras buvo Avinjonas.
Renesanso ir baroko epochos muzika
Renesanso epochoje (15 a.) susiklostė Burgundijos mokykla (kūrė N. Grenon, 1375–1456, Guillaume’as Dufay, 1397–1474, G. Bincchois); susijusi su Nyderlandų mokykla (dar vadinama prancūzų ir flamandų mokykla). Žymesni kompozitoriai: J. Moutonas (1459–1522), C. Janequinas, L. Compère’as (1445–1518), C. de Sermisy (1490–1562, P. Certonas (tarp 1510 ir 1520–72) C. Le Jeune’as, hugenotų muzikos kūrėjai L. Bourgeois (1510–59), C. Goudimelis (tarp 1514 ir 1520–1572). 1528 Paryžiuje įsteigtos P. Attaignant’o (1494–1551 ar 1552) muzikos leidyklos veikla paskatino instrumentinės muzikos žanrų raidą. Baroko laikotarpiu sukurta savita prancūzų opera. Pirmieji šio žanro kūriniai – kompozitoriaus R. Cambert’o (1627 ar 1628–1677) ir poeto P. Perrino Pastoralė (1659) ir Pomona (1671 sukurta Karališkosios muzikos akademijos atidarymui; nuo 1875 teatras žinomas kaip Grand Opéra).
J.‑B. Lully portretas (raižinys, 17 a., dailininkas J.‑L. Roullet; pagal P. Mignardʼo paveikslą)
1672–87 teatrui vadovavo vienas klasicizmo pradininkų J.‑B. Lully, kuris garsėjo kaip operų baletų, lyrinių tragedijų ir prancūziško tipo operos uvertiūros kūrėjas. J.‑B. Lully muzikinio teatro tradicijas tęsė kompozitoriai M.‑A. Charpentier, M.‑R. Delalande’as, A. Campra, J.‑Ph. Rameau (garsėjo ir kaip klavesinininkas, vargonininkas, muzikologas). 17 a. susidarė savitų ryškaus nacionalinio kolorito instrumentinės muzikos mokyklų; vargonų (kompozitoriai J. Titelouze’as, 1562 ar 1563–1633, N. de Grigny, 1672–1703, L.‑N. Clérambault), liutnios (D. Gaultier, 1575–1651), violos (M. Marais), smuiko (M.‑R. Delalande’as), klavesino (pradininkas J. Ch. de Chambonnières’as, 1602–72). Išpopuliarėjo klavesino muzika, klestėjusi iki 18 a. pabaigos (J. H. d’Anglebert’as, 1629–91, N. Lebègue’as, 1631–1702, F. Couperinas, J. F. Dandrieu, 1682–1738, J.‑Ph. Rameau, L.‑C. Daquinas). Kūrinių orkestrui ir kameriniams ansambliams sukūrė J.‑B. Anet (1676–1767), J.‑M. Leclairas, 1697–1764, M. Blavet, 1700–68, J.‑J. Mondeville’is (1711–72). Nuo 1725 Paryžiuje rengti religinės muzikos koncertai (Concerts spirituels) – vieni pirmųjų viešųjų koncertų Europoje. Reikšmingos simfoninės muzikos sukūrė nuo 1751 Paryžiuje gyvenęs Belgijos kompozitorius F.‑J. Gossecas (iki tol orkestro muzika daugiausia buvo atliekama karaliaus rūmuose; garsėjo šių rūmų styginių orkestras 24 karaliaus smuikai, pučiamųjų instrumentų ansamblis Didžiųjų arklidžių muzika). Baroko estetiką formavo R. Descartes’as, muzikos istoriografiją – P. Bourdelot, Ch.‑H. Blainville’is, leksikografiją – S. de Brossard’as, J.‑J. Rousseu.
Operos ir instrumentinės muzikos raida
Grand Opéra rūmų Paryžiuje didžioji fojė (19 a., dailininkas P.‑J.‑A. Baudry)
18 a. vyraujantis muzikos žanras buvo opera. Pastatyta reikšmingiausios J.‑Ph. Rameau lyrinės tragedijos (Ipolitas ir Arisija 1733; Kastoras ir Poluksas 1737; Dardanas 1739). Po 1752 italų operos trupės gastrolių Paryžiuje (buvo pastatyta G. B. Pergolesi Tarnaitė ponia) kilo vadinamasis bufonų karas (polemika tarp italų operos šalininkų ir priešininkų), paskatinęs komiškosios operos plėtotę. Komiškąją operą aktyviai rėmė prancūzų enciklopedininkai J.‑J. Rousseau (1752 sukūrė pirmąją prancūzų komiškąją operą Kaimo burtininkas) ir D. Diderot. Nemažai šio pobūdžio operų (svarbiausi kūrėjai – F.‑A. Philidoras, P.‑A. Monsigny, A. E. M. Grétry) pastatyta nuo 1715 Saint‑Germaino mugėse veikusiame teatre (1801–1972 ir nuo 1990 Opéra-Comique).
Prancūzų enciklopedininkų idėjos didelę įtaką turėjo ir operos reformatoriaus vokiečių kompozitoriaus Chr. W. Glucko veiklai Paryžiuje (1774–79), čia pastatytos jo reikšmingiausios operos (Ifigenija Aulidėje, Armidė ir Ifigenija Tauridėje). Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais pasikeitė socialinė muzikos paskirtis, atsirado naujų žanrų (revoliucinės dainos, himnai, vadinamosios išgelbėjimo operos). Pradėta rengti iškilmingas eitynes su muzika, lauko spektaklius, kuriuose dalyvaudavo dideli jungtiniai chorai. Išgelbėjimo operų sukūrė J. F. Le Sueuras, 1760–1837, É. N. Méhulis, Paryžiuje gyvenęs italų kompozitorius L. Cherubini, operų apoteozių – A. E. M. Grétry (Respublikos išrinktoji 1794). Išpopuliarėjo revoliucinės dainos – Marselietė (nuo 1795 Prancūzijos himnas), Karmanjolė ir kitos. Pertvarkyta muzikos švietimo sistema; panaikintos metrizos. 1793 Paryžiuje iš sujungtų Nacionalinės gvardijos muzikos mokyklos ir Karališkosios dainavimo ir deklamacijos mokyklos įsteigtas Nacionalinis muzikos institutas (nuo 1795 Paryžiaus konservatorija). 1803 įsteigta vadinamoji Romos premija, suteikusi galimybę jauniems kompozitoriams pasitobulinti Italijoje. Napoleono I valdymo metais pastatyta reikšmingų monumentalių italų kompozitoriaus G. Spontini(1803–20 gyveno Paryžiuje) operų. F. A. Boieldieu, D. Aubero (1782–1871), L. J. F. Héroldo, J. F. F. É. Halévy, A. Ch. Adamo (prancūzų romantinio baleto vienas pradininkų) komiškosiose operose išryškėjo polinkis į lyriškumą, pagausėjo fantastinių, romantinių elementų. Susiklostė didžioji opera (būdinga istoriniai siužetai, dramatiški konfliktai, didingos masinės scenos); ryškiausias kūrėjas vokiečių kompozitorius G. Meyerbeeras. Vienas svarbiausių muzikos romantizmo kūrėjų – programinio simfonizmo pradininkas H. L. Berliozas. 19 a. viduryje didžioji ir komiškoji opera įgavo bendrų bruožų ir ėmė nykti. Komiškąją operą nustelbė operetė (pradininkas J. Offenbachas; kiti kūrėjai – A. Ch. Lecocqas, Hervé, R. Planquette’as). Vietoj didžiosios įsigalėjo vadinamoji lyrinė opera, grindžiama daugiausia realistinio psichologinio pobūdžio siužetais, susijusi su buityje paplitusiais muzikos žanrais. Svarbiausi kūrėjai: A. Thomas (1811–96), Ch. Gounod, C. Saint-Saёnsas, L. Delibes’as, G. Bizet, J. E. F. Massenet. Daugumą šių operų pastatė 1851 Paryžiuje įkurtas Théâtre lyrique. Reikšmingiausia realistine opera laikoma G. Bizet Karmen (1874). Natūralistinių bruožų turi A. Bruneau (1857–1934) ir G. Charpentier operos. 19 a. pabaigoje daug buvo kuriama instrumentinės muzikos (F. Davidas, Belgijos kompozitorius C. Franckas, É. V. Lalo, C. Saint-Saёnsas, A. E. Chabrier, G. Fauré, V. d’Indy, E. Chaussonas); pagarsėjo simfoniniai orkestrai ir jų dirigentai J.-É. Pasdeloup (1819–87), Ch. Lamoureux, É. Colonne’as. Muzikos raidai įtakos turėjo Paryžiaus komunos įvykiai; juose aktyviai dalyvavo kompozitorius H. Litolffas, Paryžiaus konservatorijos direktorius, etnomuzikologas F. D. Salvadoras (1831–71), pianistas R. Pugno, smuikininkas J.‑B. Ch. Dancla (1817–1907), muzikologas L. A. Bourgault-Ducoudray. Paryžiaus komunos idėjų paveikti muzikos mėgėjas P. Degeyteras (1848–1932) ir poetas E. Pottier sukūrė tarptautinį proletariato himną Internacionalas.
19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pirmos pusės muzika
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Prancūzijoje susiklostė muzikinis impresionizmas. Jo pradininkas ir svarbiausias kūrėjas C. A. Debussy atnaujino harmoniją, išplėtė instrumentuotės galimybes. Impresionistinės krypties laikėsi ir kompozitoriai P. Dukas, A. Rousselis, M. Ravelis. Paryžiuje gyveno ir kūrė kitų šalių menininkai: I. Stravinskis, S. Prokofjevas, I. Albénizas, M. de Falla, S. Diagilevo įkurta rusų baleto trupė, švedų baleto trupė ir kiti. Po I pasaulinio karo Prancūzijos muzikoje įsitvirtino konstruktyvizmas ir kitos modernistinės kryptys; jų manifestu tapo prancūzų rašytojo J. Cocteau knyga Gaidys ir Arlekinas (1918), kurią rėmė kompozitorius E. Satie ir jaunųjų kompozitorių grupė Šešetas (žymiausi nariai: D. Milhaud, A. Honeggeras, G. Auricas). Šešeto kompozitoriai buvo susiję su antifašistinio Liaudies fronto judėjimu ir 1935 įsteigtos Liaudies muzikos federacijosjos veikla; kūryboje kiekvienas jų išlaikė savitą stilių. Po 1920, kompozitoriui E. Satie atsiskyrus nuo Šešeto, susikūrė jaunųjų prancūzų muzikų kūrybinė grupė Arkėjo mokykla. Muzikinės raiškos atnaujinimo siekė ir 1935 susikūrusi kompozitorių grupė Jaunoji Prancūzija (žymiausi nariai: A. Jolivet ir O. Messiaenas). Reikšmingų kūrinių vargonams sukūrė M. Duruflé (1902–86), J. Langlais, J. Alainas. Kaip operečių kūrėjai pagarsėjo A. Messager ir M. Yvainas (1891–1965).
Muzika 20 amžiaus antroje pusėje–21 amžiaus pradžioje
Po II pasaulinio karo prancūzų muzikinei kūrybai būdinga krypčių ir stilių įvairovė. Tradicinės raiškos priemonės dominavo kompozitorių Ch. Koechlino, C. Delvincourt’o (1888–1954), J. Ibert’o, G. Migot, A. Roland’o-Manuelio (1891–1966), J. Rivier (1896–1987), E. Bondeville’io (1898–1987), M. Delannoy (1898–1962), H. Sauguet, J.‑R. Françaix (1912–97) kūryboje. Polinkis į avangardizmą, modernistinę raišką būdingas kompozitoriams P. Schaefferui, R. Leibowitzui, H. Dutilleux, P. Boulezui, J. Ksenakiui, M. Constant’ui, P. Henry, C. Ballifui, L. Ferrari (1929–2005), G. Amy, M. Ohanai (1913–92), Gérardʼui Grisey (1946–98), Tristanui Murailʼui (g. 1947), Pascaliui Dusapinui (g. 1955), Nicolas Bacri (g. 1961), Sophie Lacaze (g. 1963).
Mireille Mathieu
Ch. Aznavouras koncertuoja Teatro Regio Parmoje (2009)
Atlikėjai: dirigentai – C. Chevillard’as (1859–1923), P. Monteux, Ch. Münchas, R. Désormière’as (1898–1963), A. Cluytensas, J. Martinonas, Ch. Bruckas (1911–95), I. Markevitchius, P. Dervaux (1917–92), G. Prètre’as (1924–2017), P. Boulezas, S. Baudo (g. 1927); pianistai – A. Cortot, M. M. C. Long, M. Tagliafferro, R. M. Casadesus, M. La Bruchollerie (1915–72), S. François (1924–70), Ph. Entremont’as, J.‑B. Pommier (g. 1944); smuikininkai – J. Thibaud, Z. Francescatti; arfininkas M. Grandjany (1891–1975), violončelininkai – M. Maréchalis (1892–1964), P. Fournier (1906–86), A. Navarra, P. Tortelier (1914–90); fleitininkas J.‑P. Rampalis; vargonininkai – Ch.‑M. Widoras, L. Vierne’as, M. Dupré, M. Duruflé (1902–86), P. Cochereau, J. Guillou (g. 1930), M. C. Alain; trimitininkas M. André; dainininkai – L. Lablache, P. Viardot-García (1836–63), M. J. Artôt, V. Morelis, J.-F. Delmas, D. Duval (1921–2016), G. Bacquier (g. 1924).
Muzikos kolektyvai – Strasbūro pučiamųjų instrumentų ansamblis, Tulūzos kamerinis orkestras, Paryžiaus konservatorijos draugijos orkestras (1928–67), Prancūzijos nacionalinis orkestras (įkurtas 1934), Paryžiaus orkestras (įkurtas 1967). Išgarsėjo šansonjė Y. Gilbert, Mistinguett (1875–1956), M. Chevalier, Ch. Trenet (1913–2001), É. Piaf, G. Brassensas, Ch. Aznavouras, G. Bécaud (1927–2001), J. Gréco (g. 1927), J. Dassinas (1938–80), M. Mathieu. Muzikologai: J. Combarieu (1859–1916), A. Lavignacas (1846–1916), A. Gédalge’as (1856–1926), J. Tiersot (1857–1936), L. de La Laurencie (1861–1933), R. Rolland’as (jis ir rašytojas), J.‑G. Prod’homme’as (1871–1956), L. Laloy (1874–1944), R. Dumesnilis (1879–1967), H. Prunières’as (1861–1942), N. Dufourcqas (1914–82), J. Chailley (1910–99), E. de Costère’as, A. Goléa (1906–80), S. Gutas (1927–2014), D. Pistone’as (g. 1946), E. Weber, I. Stoianova, J.‑J. Nattiezas (g. 1945), P. Ricoeras, N. Ruvet, F.‑B. Mâche’as (g. 1935), A. Daniélou (1907–94), žymi kompozicijos pedagogė N. J. Boulanger.
Prancūzijos nacionalinis orkestras groja Luvro kieme (2015)
Veikia 25 operos teatrai, daugiau kaip 30 orkestrų. Paryžiuje veikia teatras Grand Opéra, Paryžiaus konservatorija, Schola cantorum (nuo 1894), Normalinė muzikos mokykla (nuo 1919), P. Boulezo 1977 įsteigtas Muzikos akustikos tyrimo ir koordinavimo institutas. Tarptautiniai muzikos konkursai rengiami Paryžiuje (Long ir Thibaud konkursas, nuo 1946; P. Casalso violončelininkų, nuo 1957), Tulūzoje (vokalistų, nuo 1954), Besançone (dirigentų, nuo 1951), muzikos festivaliai – Paryžiuje, Avinjone, Bordeaux, Rouene, Strasbūre ir kituose miestuose.
L: P. Waleffe La vie des grands musiciens français Paris 1960; P. Daval La musique en France au XVIII-e siècle Paris 1961; A. Goléa Vingt ans de la musique contemporaine: de Messiaen à Boulez Paris 1962; N. Dufourcq La musique française Paris 1970; J. R. Antony French Baroque Music London 1973; I. Cazeaux French Music in the Fifteenth and Sixteenth Centuries Oxford 1975; A.‑P. Noyer Dictionnaire des chanteurs francophones de 1900 à nos jours Paris 1989; J.‑M. Bailbé La musique en France à l’époque romantique (1830–1870) Paris 1991; L. Riox 50 ans de chanson française: de Trenet à Brel Paris 1994.
282
660
Prancūzijos kultūra
Prancūzijos konstitucinė santvarka
Prancūzijos partijos ir profsąjungos
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos