Prancūzjos–Rùsijos kãras, Rùsijos kampãnija, karas, kilęs 1812 dėl abiejų valstybių santykių paaštrėjimo.
Prielaidos, rengimasis karui
Tilžėje (1807) ir Erfurte (1808) pasirašytomis sutartimis (Tilžės taika, Erfurto konvencija) nepasitikėjo nei Napoleonas I, nei Rusijos imperatorius Aleksandras I. Santykiai dar labiau pablogėjo Napoleonui I 1809 pradėjus karą su Austrija. Aleksandras I įtariai žiūrėjo ir į Napoleono I planus atkurti Lenkijos valstybę, Rusija faktiškai nedalyvavo kontinentinėje blokadoje.
Jau nuo 1810 vidurio abi pusės rengėsi karui. Napoleonas I Rusijos pasienyje telkė kariuomenę. Karui jis parengė vadinamąją Didžiąją armiją (iš viso apie 610 000 žm., 1372 pabūklai), kuri buvo sutelkta į 2 ešelonus. Pirmąjį sudarė 3 grupuotės: Centras (218 000 žm., vadas Napoleonas I) buvo sutelktas ties Torunės–Dancigo linija, Italijos armija (82 000 žm., vadas E. de Beauharnais) – ties Plocku, vadinamoji remiamoji armija (78 000 žm., vadas Jeronimas Bonapartas) – į šiaurės rytus nuo Varšuvos. Kairįjį sparną dengė Prūsijos kariuomenės korpusas (32 000 žm., vadas J.‑E. MacDonaldas), dešinįjį – Austrijos kariuomenės korpusas (34 000 žm., vadas K. P. Schwarzenbergas). Dar 170 000 žm. buvo sutelkta tarp Vyslos ir Oderio.
Prie Rusijos imperijos vakarinės sienos dislokuotos Rusijos kariuomenės (iš viso 240 000 žm., 942 pabūklai) pagrindines pajėgas sudarė 3 grupuotės: I vakarų armija (apie 110 000 žm., vadas M. Barclay de Tolly) buvo sutelkta tarp Raseinių ir Lydos, II vakarų armija (apie 45 000 žm., vadas P. Bagrationas) – prie Gardino, Balstogės ir Valkavisko, III vakarų armija (apie 46 000 žm., vadas A. Tormasovas) – prie Lucko. Visai Rusijos kariuomenei iš pradžių vadovavo Aleksandras I (jo būstinė buvo Vilniuje).
Eiga
1812 06 21 Napoleonas I atvyko į Vilkaviškį, kur kitą dieną paskelbė garsųjį atsišaukimą į karius. Nepaskelbęs karo 1812 06 24 su kariuomene persikėlė per Nemuną (ties Tilže, Kaunu, Prienais, Gardinu) ir 06 28 užėmė Vilnių (čia Napoleonas I išbuvo 19 d.), netrukus – ir visą Lietuvą (prancūzmetis). Rusijos kariuomenė traukėsi į šalies gilumą stengdamasi išvengti mūšių (ir taikydama vadinamąją išdegintos žemės taktiką). 07 01 Napoleonas I atmetė Rusijos taikos siūlymą. 1812 08 03 I ir II vakarų armijoms ties Smolensku pavyko susijungti. Napoleonas I Smolensko mūšį (08 16–18) laimėjo, bet plano sunaikinti Rusijos kariuomenės pagrindines pajėgas neįgyvendino, jos toliau traukėsi Maskvos link.
Napoleono pasitraukimas iš Maskvos (aliejus, 1851, dailininkas Adolphas Northenas)
1812 09 07 Rusijos kariuomenė, vadovaujama 08 20 vyriausiuoju vadu paskirto M. Kutuzovo, pralaimėjo Borodino mūšį. Rusijos kariuomenės karo taryboje Filiuose 09 13 buvo priimtas sprendimas atiduoti Maskvą prancūzams. 1812 09 14 Prancūzijos kariuomenė įžengė į rusų padegtą Maskvą (gaisras sunaikino beveik visą miestą). Tuo metu M. Kutuzovas įvykdė vadinamąjį Tarutino manevrą – atitraukė kariuomenę į Tarutino kaimo rajoną ir pridengė kelius į pietines gubernijas. Taip ir nesulaukęs Aleksandro I taikos pasiūlymo 10 19 Napoleonas I įsakė alkio ir šalčio kamuojamai Prancūzijos kariuomenei palikti Maskvą ir judėti Kalugos link.
Po mūšio prie Malojaroslaveco (1812 10 24) prancūzai buvo priversti trauktis nuniokotu Smolensko keliu. Nuolatiniai kazokų ir partizanų puldinėjimai iš flangų, šaltis ir badas visiškai demoralizavo Didžiąją armiją, stumiamą Rusijos kariuomenės avangardo. Didesnė jos dalis buvo sunaikinta per Biarezinos mūšį (11 26–29). 1812 12 06 Napoleonas I Smurgainyse paliko dar išlikusią savo kariuomenę (jai vadovauti paskyrė J. Muratą) ir išskubėjo į Paryžių. 1812 12 į Vilnių vėl įžengė Rusijos kariuomenė. Iki gruodžio vidurio Prancūzijos kariuomenės likučiai paliko Rusijos imperijos teritoriją. Rusijos kariuomenė peržengė imperijos sienas ir toliau dalyvavo VI antiprancūziškosios koalicijos 1813–14 kare, kuris baigėsi Napoleono I pralaimėjimu ir atsistatydinimu iš sosto (Napoleono karai).
-Rusijos–Prancūzijos karas; -Napoleono žygis į Rusiją