įėjimas į Montpellier 1 universiteto Medicinos fakultetą (anksčiau buvęs Šv. Benedikto vienuolynas, 1364) ir Šv. Petro katedra (14 a. antra pusė, perstatyta 16–18 a.)
Paryžiaus 1 Panteono‑Sorbonos universiteto vidinis kiemas
Strasbūro universitetas (1879–84, architektas O. Wartas)
Prancūzjos švietmas
Pirmosios mokyklos Prancūzijos teritorijoje (Galijoje) veikė romėnų valdymo laikais. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais imta steigti vadinamąsias lotynų mokyklas (jose mokyta lotynų kalba) prie bažnyčių ir vienuolynų, 12–13 a. įkurti universitetai Paryžiuje, Tulūzoje, Montpellier, Orleane, vieni seniausių pasaulyje. 13–14 a. prie jų veikė koležai neturtingiems studentams gyventi. 13–14 a. įsteigtos pirmosios miesto mokyklos, kuriose iš dalies buvo mokoma prancūzų kalba. 18 a. pabaigoje pradėtos steigti normalinės mokyklos (viena garsiausių – 1795 įsteigta Paryžiaus aukštoji normalinė mokykla). Valstybinių mokyklų sistema susiformavo 19 a. pabaigoje. 1879 pradėta švietimo reforma: mokykla atskirta nuo Bažnyčios ir supasaulietinta, 1881 įvestas privalomas ir nemokamas pradinis mokslas abiejų lyčių vaikams (6–13 metų). 1936 mokymosi amžius prailgintas iki 14 m. ir įvestas nemokamas vidurinis mokslas, 1959 įvestas privalomas ir nemokamas dešimtmetis (6–16 m. vaikams) pagrindinis mokymas. Švietimą tvarko Nacionalinė švietimo ministerija (ikimokyklines įstaigas ir bendrojo lavinimo vidurines mokyklas) ir Aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų ministerija. Prancūzijos departamentai suskirstyti į 23 švietimo apygardas (po keletą departamentų). Nuo 1959 veikia valstybinės ir privačios, daugiausia katalikų, mokyklos. Mokslas nemokamas. Mokoma prancūzų, nuo 1951 – ir 11 regioninių kalbų (bretonų, korsikiečių, baskų, kreolinėmis, provansalų, tahitiečių, Elzaso regiono ir kitų). Pirmosios ikimokyklinės įstaigos, vadinamosios mezgimo mokyklos, buvo įsteigtos 1771 dabartiniame Vogėzų departamente (Lotaringijos regionas); 4–7 m. vaikai mokėsi abėcėlės, atmintinai skaičiuoti, Biblijos, gamtos istorijos, kaligrafijos, verpti, megzti, dainuoti. 1826 Paryžiuje įsteigtos nemokamos vadinamosios prieglobsčio salės 2–6 m. vaikams. 1897 šios mokyklos pavadintos motinos mokyklomis. Šiuolaikinis ikimokyklinis ugdymas apima neprivalomus vaikų darželius (motinos mokyklos ir vaikų klasės 3–6 m. vaikams; jei yra vietų, jas gali lankyti ir vaikai nuo 2 metų). 2009 veikė 17 213 valstybinių ikimokyklinių įstaigų, jas lankė 2 551 100 vaikų (98,7 % šio amžiaus grupės vaikų), 319 032 lankė privačias ikimokyklines įstaigas.
Privaloma penkiametė pradinė mokykla (6–11 m. vaikams) apima vienmetį parengiamąjį kursą, žemesnės pakopos dvimetę pradinę mokyklą (7–9 m. vaikams), aukštesnės pakopos dvimetę pradinę mokyklą (9–11 metų). Bendrojo lavinimo vidurinė mokykla susideda iš žemesnės pakopos keturmetės bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos (koležas; 11–15 m. vaikams) ir aukštesnės pakopos bendrojo lavinimo trimetės arba keturmetės vidurinės mokyklos (licėjus; 15–18/19 m. jaunuoliams). Baigusieji aukštesnės pakopos vidurinę mokyklą laiko bakalauro egzaminą ir turi teisę be egzaminų stoti į aukštąją mokyklą. Aukštesnės pakopos bendrojo lavinimo vidurinė mokykla yra kelių pagrindinių krypčių: profesinė (rengiamasi darbinei veiklai, bet paliekama galimybė stoti į aukštąją mokyklą), bendrojo lavinimo ir technologijų. 2009 buvo 49 930 valstybinių pradinių mokyklų (4 047 300 mokinių), 540 privačių ikimokyklinių įstaigų (901 600 vaikų), 7030 bendrojo lavinimo žemesnės pakopos vidurinių mokyklų (3 189 600 mokinių), 4300 bendrojo lavinimo aukštesnės pakopos vidurinių mokyklų (2 149 950 mokinių), iš viso dirbo 1 048 670 mokytojų. Neįgalūs vaikai ugdomi specialiuose vaikų darželiuose ir mokomi specialiosiose mokyklose, nuo 1975 jie gali mokytis ir bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose (išskyrus turinčius psichikos negalią). Aukštasis mokslas iš dalies mokamas. Aukštasis mokslas skirstomas į trumpąjį (universitetiniuose technologijų institutuose dvimečiai verslo, pramonės, paslaugų kursai, dažniausiai su praktika įstaigose) ir ilgąjį (universitetai ir specializuotos mokyklos – Grandes écoles). Universitetinės aukštojo mokslo studijos yra 3 pakopų: pirmoji (licenciatas) trunka 3 m., antroji (magistras) – 2 m., trečioji (doktorantūra) – 3 m., specializuotose mokyklose – 5 metus. 2009 buvo 3500 valstybinių ir privačių aukštųjų mokyklų, 2 228 000 studentų, 90 090 dėstytojų. Suaugusiųjų švietimo ir papildomojo ugdymo sistemą sudaro nuotolinio mokymo, profesinio mokymo ir ugdymo centrai. Svarbiausios aukštosios mokyklos: Grenoblio universitetas, Liono universitetas, Marselio universitetas, Montpellier universitetas, Orleano universitetas, Paryžiaus universitetas, Strasbūro universitetas (įkurtas 1537), Tulūzos universitetas, Besançono (įkurtas 1423), Poitiers (įkurtas 1431), Caeno (įkurtas 1432), Bordeaux (įkurtas 1441), Nantes’o (įkurtas 1460), Rennes’o (įkurtas 1461), Reimso Šampanės-Ardėnų (įkurtas 1548), Lille’io (įkurtas 1560), Nancy (įkurtas 1572), Dijono (įkurtas 1722), Clermont‑Ferrand’o (įkurtas 1854), Pikardijos (įkurtas 1968 Amiens’e) universitetai, Nacionalinis politechnikos (įkurtas 1794), Politinių mokslų (įkurtas 1872, abu Paryžiuje) institutai, Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija, Paryžiaus konservatorija. Ypatinga mokykla yra Prancūzijos kolegija (Collège de France), jos klausytojai nelaiko egzaminų, jiems neišduodami diplomai, nesuteikiami mokslo laipsniai. Svarbiausia mokslo įstaiga – Prancūzijos institutas (apima Dailės akademiją, Mokslų akademiją, Moralinių ir politinių mokslų akademiją, Prancūzų akademiją, Raštijos ir grožinės literatūros akademiją). Be to, dar veikia viena seniausių pasaulyje Floralijos akademija, 26 mokslų, literatūros ir menų akademijos (iš jų – Liono, įkurta 1700, Bordeaux, įkurta 1712, Marselio, įkurta 1726, Stanislovo, įkurta 1750 Nancy, Touraine’o, įkurta 1761 Tours’e, Delphinale, įkurta 1772 Grenoblyje, Orleano, įkurta 1809, Savojos, įkurta 1820 Chambéry, Elzaso, įkurta 1952, Užjūrio, įkurta 1957 Paryžiuje), Jūrų (įkurta 1752), Žemės ūkio (įkurta 1761), Nacionalinė medicinos (įkurta 1820), Architektūros (įkurta 1840), Farmacijos (įkurta 1803; visos Paryžiuje) akademijos. Moksliniai tyrimai atliekami sektoriais: aukštųjų mokyklų, valstybinis, privatus, ne pelno organizacijų. Svarbiausios valstybinio sektoriaus mokslinių tyrimų įstaigos: Nacionalinis mokslinių tyrimų centras (įkurtas 1939), Nacionalinis astronomijos ir geofizikos (įkurtas 1967), Nacionalinis branduolinės ir dalelių fizikos, Nacionalinis sveikatos apsaugos ir medicininių tyrimų, Nacionalinis žemės ūkio tyrimų, Pasteuro institutai, Paryžiaus observatorija (visi Paryžiuje). Didžiausios bibliotekos: Prancūzijos nacionalinė biblioteka, Arsenalo (įkurta 1797), Nacionalinio Susirinkimo (įkurta 1796), Nacionalinės medicinos akademijos (įkurta 1847), Prancūzijos instituto (visos Paryžiuje) ir aukštųjų mokyklų. Didžiausi muziejai: Luvras, Liuksemburgo muziejus, Nacionalinis moderniojo meno muziejus (Pompidou nacionaliniame meno ir kultūros centre), Paryžiaus moderniojo meno muziejus, Orsay muziejus, Žmogaus muziejus, Nacionalinis gamtos istorijos (įkurtas 1629), Paryžiaus observatorijos (įkurtas 1667; visi Paryžiuje), dailiųjų menų muziejai (įkurtas 1694 Besançone, įkurti 1801 Bordeaux ir Lione, įkurtas 1876 Agene), t. p. veikia garsių žmonių, įvairių pilių muziejai.
Prancūzijos kultūra
2271
Prancūzijos konstitucinė santvarka
Prancūzijos partijos ir profsąjungos
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos