Prancūzjos teãtras. Teatro elementų buvo senovės žaidimuose, karnavaluose, ritualinėse apeigose. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais kaimuose, nuo 11 a. ir miestuose vaidinimus rengė klajojantys aktoriai ir muzikantai – žonglieriai, vagantai. 9–12 a. vyko liturginės dramos vaidinimai; inscenizuoti Evangelijos epizodai buvo vaidinami bažnyčiose. Nuo 12 a. vidurio pusiau liturginės dramos vaidinimai vyko priebažnytyje (kartais dalyvaudavo ir žonglieriai). 11–14 a. miestuose (Kanuose, Rouene, Arrase) atsirado literatūros ir teatro draugijų (prancūziškai puy), jų rengiamuose spektakliuose vaidino truverai ir aktoriai mėgėjai (miestiečiai). 1262 (kitais duomenimis, 1276) Arrase suvaidinta Adomo Haliečio pjesė Vaidinimas pavėsinėje (Le jeu de la feuillée). 13–15 a. aikštėse vaidinta mirakliai (J. Bodelio, apie 1167–1210, Vaidinimas apie šv. Mikalojų 1200, Rutebeufo Miraklis apie Teofilį apie 1261), misterijos (viena populiariausių – A. Grébano, 1420–71, Išganytojo kančių misterija apie 1453–54, vaidinime dalyvaudavo keli šimtai atlikėjų); pradėta naudoti simultaninės dekoracijos, mechaniniai įrenginiai scenos efektams.
Misterijų atlikėjai miestiečiai, cechų nariai jungėsi į brolijas. Žymiausia jų – Kristaus kančių brolija (veikė apie 1370–1676) 1402 Paryžiuje gavo monopolijos teisę rengti misterijas. 1548 Paryžiuje ji įrengė pirmąjį Prancūzijoje stacionarų teatrą Burgundijos otelis (veikė iki 1680). Teatras buvo nuomojamas aktorių mėgėjų draugijoms, vėliau – profesionalioms provincijos trupėms; statyta misterijos, farsai, moralitė, soti. 15–16 a. Paryžiuje, Bordeaux, Marselyje garsėjo satyrinius vaidinimus rengianti advokatų ir teismo klerkų korporacija Basoche (veikė iki 1582), t. p. draugija Nerūpestingi vaikinai (veikė iki 1612). 15–16 a. didžiuosiuose miestuose ir provincijoje buvo nemaža teatro draugijų, būrelių. 16 a. uždraudus biblinių siužetų misterijų vaidinimus, brolijų komiškus vaidinimus, paplito mugės teatro spektakliai. 16 a. pastatyta É. Jodelle’io, J. de La Taille’aus (apie 1533–1608), R. Garnier (1534–90), J. Grévino (1538–70) pjesių, sukurtų pagal antikinių tragedijų ir komedijų pavyzdžius. 16 a. antroje pusėje karaliaus ir didikų rūmuose atsirado trupių, kurios rengė daugiausia muzikinius spektaklius.
Paryžiaus Burgundijos otelio spektaklio aktoriai; iš kairės: Turlupinas, Gaultier‑Garguille’is ir Gros‑Guillaume’as (vario raižinys, apie 1630, dailininkas A. Bosse’as, Prancūzijos nacionalinės bibliotekos Paryžiuje Grafikos kabinetas)
Šiuo laikotarpiu Prancūzijoje gastroliavę italų klajojantys aktoriai (labiausiai jų commedia dell’arte vaidinimams būdinga improvizacija) padarė įtaką Prancūzijos aktorinio meistriškumo raidai. 17 a. pradžioje garsėjo mugės teatro aktorius Tabarinas (apie 1584–1626); mugėse dažnai vaidindavo ir Burgundijos otelio aktoriai Gaultier‑Garguille’is (apie 1573–1633), Turlupinas (apie 1587–1637), Gros‑Guillaume’as (apie 1598–1634). Nuo 1599 Burgundijos otelį nuomojo ir spektaklius jame rengė pirmoji nuolatinė profesionali Vallerano Le Conte’o trupė. Jos repertuarą sudarė daugiausia A. Hardy, J. de Rotrou, M. de Scudéry tragedijos, tragikomedijos, pastoralės; spektaklis buvo baigiamas farsu. Garsėjo aktorius Bellerose’as (1592–1670).
17 a. pirmoje pusėje pradėjo klostytis klasicistinis teatras (klasicizmas teatre). Klasicistiniam teatrui būdinga monumentalūs statiški spektakliai, emocinga, deklamacija pagrįsta vaidyba; tuo stengtasi išryškinti kūrinio idėją, pilietinius herojinius motyvus. Šio teatro principais savo veiklą grindė 1634–73 Paryžiuje veikęs Théâtre du Marais (vadovas aktorius Montdory, 1594–1653), teatro repertuarą sudarė P. Corneille’io, J. de Rotrou ir kitų dramaturgų klasicistinės tragedijos. Nuo 1667 J.‑B. Racine’o tragedijas statė ir Burgundijos otelis. Garsėjo aktoriai Montfleury (apie 1600–67), Floridoras (1608–71), Du Parc (apie 1633–68), R. Poissonas (1633–90), Champmeslé (apie 1642–98). Klasicistinis teatras sudarė prielaidas 18 a. atsirasti amplua sistemai, turėjo įtakos Europos kitų tautų teatro raidai. Molière’as, nuo 1660 vadovavęs teatrui Palais Royal (1641–1763), subūrė nuolatinę trupę, vaidino ir statė daugiausia savo parašytas pjeses. Molière’as laikomas vadinamosios papročių ir charakterių komedijos pradininku, stengėsi atsisakyti deklamacinių vaidybos priemonių, siekė sceninio realizmo. 1680 karaliaus Liudviko XIV įsaku trupės Burgundijos otelis ir Guénégaud otelis buvo sujungtos, pavadintos Comédie‑Française. Šis teatras tapo monopoliniu karališkuoju teatru, gavo nuolatinę valstybės dotaciją (21 a. pradžioje tebeveikė). Šiame teatre aktoriai M. Baronas ir A. Lecouvreur plėtojo Molière’o teatrines idėjas.
Šviečiamajame amžiuje teatro teorijai ir praktikai buvo reikšmingi D. Diderot teoriniai veikalai (Paradoksas apie aktorių / Le Paradoxe sur le comédien, parašytas 1773, išleista 1830), statyta Voltaire’o ir jo sekėjų pjesės. 18 a. antroje pusėje buvo populiarios D. Diderot, Destouches’o (1680–1754), M. J. Sédaine’o (1719–97), L. S. Mersier (1740–1814) miestelėnų pjesės, P. C. N. de La Chaussée (1692–1754) vadinamosios ašaringosios komedijos (prancūziškai comédies larmoyantes), P. C. de Marivaux, P.‑A. de Beaumarchais komedijos. Žymiausi Šviečiamojo amžiaus aktoriai Lekainas, Clairon ir Dumesnil atsisakė manieringumo ir retorikos, siekė vaidybos tikroviškumo. Miestelėnų pjesės principų laikėsi aktoriai Brizard’as (1721–91), Preville’is (1721–99), Aufresne’as (1728–1804), F.‑R. Molé (1734–1802), Dugazonas (1746–1809), Dazincourt’as (1747–1809). Pastatyta specialių teatro pastatų Lione, Bordeaux, Paryžiuje.
18 a. pabaigoje didelę įtaką Prancūzijos teatro raidai turėjo Prancūzijos revoliucija (1789–99). 1791–99 Paryžiuje garsėjo aktoriaus F.‑J. Talma vadovaujamas Respublikos teatras, jo repertuarą sudarė M.‑J. Chénier, P. S. Maréchalio pjesės; propaguota revoliucinė heroika. 1791 paskelbus Dekretą apie teatrų laisvę panaikinta karališkųjų teatrų privilegijos ir įteisinta teatrų laisva konkurencija, įsteigta daug naujų teatrų. 18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje suintensyvėjo Paryžiaus bulvarų teatrų (Théâtre de la Porte‑Saint‑Martin, L’Ambigu‑Comique, Théâtre de la Gaîté, Funambules) veikla, susiklostė melodramos, vodevilio žanro vaidinimai. Gausėjo teatrų provincijoje. 19 a. pradžioje kai kuriems Prancūzijos teatrams darė įtaką romantizmas ir H. de Balzaco realistinės pjesės. Statyta V. Hugo, A. de Vigny, A. Dumas tėvo, vadinamosios gerai padarytos pjesės (prancūziškai pièce bien faite; jų parašė E. Scribe’as), vėliau – É. Augier, A. Dumas sūnaus, V. Sardou pjesės, P. Mérimée, A. de Musset komedijos. Garsėjo aktoriai Ch. G. Potier (1774–1838), J. Ch. Odry (1779 ar 1781–1853), J.‑G. Deburau, V. Déjazet (1798–1875), M. Dorval, Bocage’as (1801–63), F. Lemaître’as. Raiškių herojinių vaidmenų sukūrė Comédie‑Française aktorė Rachel, 19 a. antroje pusėje – šio teatro tragikai S. Bernhardt, Mounet‑Sully, aktorius C. B. Coquelinas. Realizmo bruožai vyravo Comédie‑Française aktorių F. J. E. Got (1822–1901), Agar (1832–91) vaidyboje. 1864 buvo atšaukta Comédie‑Française ir Paryžiaus teatro Odéon (įkurtas 1782) monopolijos teisė, padaugėjo komercinių teatrų, juose statyta daugiausia saloninės pjesės. É. Zola straipsnių rinkiniuose Natūralizmas teatre (Naturalisme au théâtre), Mūsų dramaturgai (Nos auteurs dramatiques, abu 1881) reikalavo teatro reformos. Natūralizmo (natūralizmas teatre) idėjas diegė aktorius ir režisierius A. Antoine’as. Jo įkurtų ir vadovaujamų teatrų – Théâtre‑Libre (veikė 1887–94), Théâtre‑Antoine (vadovavo 1897–1906), t. p. Odeono teatrui (vadovavo 1906–14) spektakliuose siekta ansambliškumo, tikroviškos vaidybos, fotografiškai tiksliai atkuriamos buitinės scenos, suformuluotas vadinamosios ketvirtosios sienos reikalavimas. A. Antoine’o režisūriniai principai turėjo įtakos tolesnei Prancūzijos teatro raidai, labiausiai režisūros formavimuisi. Natūralizmo idėjos plėtotos ir Paryžiaus Théâtre d’Art (veikė 1890–92, vadovas P. Fort’as, 1870–1960), Théâtre de l’OEuvre (1893 įkūrė A. Lugné‑Poë).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje statyta H. F. Becque’o (1837–99), A. Daudet, A. France’o pjesės, E. Labiche’o vodeviliai ir komedijos. Realistinės krypties vaidmenimis garsėjo aktoriai L. G. Guitry, G. Réjane. Kaip priešprieša natūralistiniam teatrui pradėjo klostytis simbolistinis teatras (simbolizmas teatre). Režisierius J. Rouché (1862–1957) Théâtre des Arts (veikė 1910–13) spektakliuose rėmėsi E. G. Craigo, M. Reinhardto, G. Fuchso, A. Appijos, V. Mejerholdo teatrinėmis idėjomis, juose vaidino Ch. Dullinas, L. Jouvet, J. Copeau. 1913 J. Copeau įsteigtas ir vadovaujamas teatras Vieux‑Colombier kūrė poetinį teatrą, derino sąlygiškumą ir psichologizmą, statė W. Shakespeare’o, Molière’o, A. de Musset, H. F. Becque’o pjeses. Vaidino aktoriai Ch. Dullinas, L. Jouvet, V. Tessier (1892–1981), J. Dasté. J. Copeau meninių principų laikėsi 1927 Paryžiuje įkurtas režisierių G. Baty, Ch. Dullino, G. Pitoeffo, L. Jouvet vadinamasis Keturių kartelis, siekiantis atnaujinti Prancūzijos teatrą. Pastatyta daug klasikos (Molière’o, W. Shakespeare’o) kūrinių, t. p. P. Claudelio, Ch. Vildraco, J. Giraudoux, G. Duhamelio, J. Romains’o, A. Salacrou, J. Cocteau, L. Pirandello, B. Shaw, A. Čechovo pjesių. Keturių kartelio spektakliuose garsėjo aktoriai L. Pitoeff, É. Decroux, M. Jamois. 1920 aktorius ir režisierius F. Gémier įkūrė Théâtre National Populaire (iki 1972 veikė Paryžiuje, nuo 1972 Villeurbanne). Nuo 4 dešimtmečio aktorius, teatro teoretikas A. Artaud plėtojo žiaurumo teatro teoriją (straipsnių rinkinys Teatras ir jo antrininkas / Le Théâtre et son Double 1938). Per II pasaulinį karą dauguma teatrų buvo uždaryta. Režisieriai J. L. Barrault, A. Barsacqas, Ch. Dullinas Paryžiaus teatruose pastatė reikšmingų J.‑P. Sartre’o (Musės), J. Anouilh’aus (Antigonė), P. Claudelio (Atlasinė kurpaitė, visos 1943) pjesių.
Nuo 5 dešimtmečio žymiausi Prancūzijos režisieriai ir aktoriai telkėsi teatre Comédie‑Française. 5–6 dešimtmetyje prasidėjo kultūros decentralizacijos procesai: sukurtas nacionalinių ir regioninių dramos centrų tinklas, pirmieji dramos centrai įkurti Saint‑Étienne (1947), Rennes’e, Tulūzoje (abu 1949), Aix‑en‑Provence (1952). Teatro trupių įsteigta kultūros namuose, dramos teatrų – Lione, Grenoblyje, Tulūzoje, Kanuose, Bordeaux, Strasbūre, Paryžiaus priemiesčiuose (Théâtre de l’Est parisien, Théâtre Gérard Philipe Saint‑Denis, Théâtre de la Commune Aubervilliers, Théâtre Romain Rolland Villejuife, Théâtre des Amandiers Nanterre). 1946 Paryžiuje J.‑L. Barrault (su žmona aktore M. Renaud) įkūrė trupę Compagnie Renaud‑Barrault, iki 1956 buvo jos direktorius; pastatė reikšmingų 20 a. Prancūzijos dramaturgų A. Salacrou, P. Claudelio kūrinių. Statyta ir J. Anouilh’aus, J.‑P. Sartre’o, A. Camus pjesių. Garsėjo režisieriai J. Dasté, R. Blinas, J.‑M. Serreau, G. Rétoré (g. 1924), M. Sarrazinas (g. 1925), G. Garranas, P. Debauche’as (g. 1930).
spektaklio P. Claudelio Dienovidinio riba scena teatre Comédie‑Française (1975, režisierius A. Vitezas)
6–7 dešimtmetyje buvo populiarus J. Vilaro vadovaujamas (1951–63) Théâtre National Populaire. Garsėjo šio teatro aktoriai G. Philipe’as, M. Casarés, G. Wilsonas (1921–2010), D. Sorano (1920–62), S. Monfort. 1947 J. Vilaras surengė pirmąjį Avinjono festivalį (vyksta kasmet), iki 1971 buvo jo vadovas. 1954 Paryžiuje įkurtas Nacijų teatras, 1954–67 jame rengti teatro festivaliai. Nuo 6 dešimtmečio pabaigos Villeurbanne veikiantis Miesto teatras (1957 įkūrė ir vadovavo, 1972–2002 su kitais, režisierius R. Planchonas) buvo pirmoji nuolatinė teatro trupė Prancūzijos provincijoje (nuo 1972 Théâtre National Populaire). 1964 Paryžiuje A. Mnouchkine įkūrė Théâtre du Soleil, nuo 1969 čia plėtojo kolektyvinės kūrybos principą, jį grindė teatrinės komunos idėja.
6–7 dešimtmetyje Prancūzijoje susiklostė absurdo teatro (absurdo dramaturgija) srovė; statyta A. Adamovo, S. Becketto, J. Genet, E. Ionesco pjesės. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje pastatyta M. Vinavero (g. 1927), H. Cixous (g. 1937), Ph. Minyanos (g. 1946), B.‑M. Koltèso (1948–89), J.‑L. Lagarce’o (1957–95), Y. Rezos (g. 1959), N. de Pontcharros (g. 1960), O. Py (g. 1965) pjesių. Žymiausi 20 a. aktoriai: S. Guitry (1885–1957), M. Renaud (1900–94), L. Seigner (1903–91), P. Brasseuras, J. Meyeras (1914–2003), S. Flon (1918–2005), F. Périer (1919–2002), R. Lamoureux (1920–2011), S. Signoret, Y. Montand’as, mimas M. Marceau, N. Courcel (1931–2016). 20 a. pabaigos–21 a. pradžios žymiausi režisieriai: G. Wilsonas (1921–2010), C. Régy (g. 1923), A. Vitezas, A. Bourseilleras (1930–2013), J. Lavelli (g. 1932), R. Planchonas, V. García (1934–82), J. Lassalle’is, B. Sobelis (g. 1935), M. Maréchalis (g. 1937), J.‑P. Miquelis (1937–2003), J.‑P. Vincent’as, J. Savary (1942–2013), P. Chéreau, A. Françonas (g. 1945), D. Benoinas, G. Lavaudant’as (abu g. 1947), A. Engelis, D. Mesguichas.
Théâtre de la Métaphore (Lille’yje) spektaklio P. C. de Marivaux Antroji meilės staigmena scena (1997, režisierius D. Mesguichas, Rudens teatro forumas Vilniuje)
21 a. pradžioje veikė 5 nacionaliniai teatrai: Comédie‑Française, Odeono teatras–Europos teatras (iki 1990 teatras Odéon), Théâtre national de la Colline (įkurtas 1988), Théâtre national de Chaillot (įkurtas 1968; visi Paryžiuje), Strasbūro nacionalinis teatras, apie 30 nacionalinių dramos centrų, daugiau kaip 50 privačių teatrų (dauguma Paryžiuje). Teatro menas dėstomas Nacionalinėje aukštojoje teatro meno konservatorijoje Paryžiuje (nuo 1786), Strasbūre (nuo 1954), Bordeaux (nuo 1972), Saint‑Étienne (nuo 1982), Kanuose (nuo 1990), Rennes’e (nuo 1991), Lione (nuo 1997) ir kituose miestuose, t. p. privačiose teatro mokyklose.
Lietuvoje 18 a. antroje pusėje Vilniuje gastroliavo Prancūzijos teatrų trupės. 1933–36 Paryžiuje Ch. Dullino teatro studijoje prie Théâtre de l’Atelier mokėsi J. Miltinis, jis vaidino šio teatro spektakliuose, Prancūzijos kino filmuose. 1973 ir 2009 Vilniuje gastroliavo teatras Comédie‑Française, 1995 – Turbo Cacahuète (Sète’as), Cosmos Kolej (Marselis), 1997 – Théâtre de la Métaphore (Lille’is), 2001 – Théâtre Ouvert (Paryžius), 2007 – Théâtre du Soliloque (Châtillon‑en‑Bazois, Nièvre’o departamentas). 1965 ir 1973 Vilniuje vaidino mimas M. Marceau, 1971 – aktorius J. Vilaras, 2004 – aktorius D. Lavant’as. 2007 teatre Comédie‑Française O. Koršunovas pastatė spektaklį W. Shakespeare’o Užsispyrėlės sutramdymas. Prancūzijoje gastroliavo ir dalyvavo teatro festivaliuose Jaunimo teatras (1990), OKT / Vilniaus miesto teatras (1997, 1999–2007, 2009–10), Vilniaus mažasis teatras (1997), teatras Meno fortas (1998–2000, 2009), Kauno akademinis dramos teatras (2007, 2009). 2009 OKT / Vilniaus miesto teatre prancūzų režisierius É. Lacascade’as pastatė spektaklį A. Čechovo Dėdė Vania.
Théâtre en France 1–2 vol. Paris 1988–89; J. de Jomaron Le Théâtre en France: Du Moyen Âge à nos jours Paris 1992; Le Théâtre en France des origines à nos jours Paris 1997.
Prancūzijos kultūra
Prancūzijos konstitucinė santvarka
Prancūzijos partijos ir profsąjungos
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos