Prancūzjos–Vietnãmo kara
Kilo 1858–62 ir 1883–84 dėl Prancūzijos siekių įsigalėti Vietname. 1858–62 kare Prancūzijos pusėje dalyvavo ir Ispanija. Karo pradžioje Prancūzija ir Ispanija turėjo 14 karo laivų ir 3000 kareivių. 1858 09 01 prancūzai ir ispanai užėmė Danangą (uostą ir tvirtovę) ir puolė Huę (Vietnamo sostinę) 100 km nuo Danango. Vietnamo kariuomenė prie Huės organizavo gynybą ir atrėmė interventų puolimą. 1859 02 ekspedicinio korpuso vadovybė, palikusi nedidelę įgulą Danange, pagrindines jėgas (apie 40 karo ir transporto laivų, 4000 kareivių) pasiuntė į Pietų Vietnamą. 02 18 interventai užėmė Saigoną. 1860 03 Ispanijos ir Prancūzijos kareiviai pasitraukė iš Danango. Per Opijaus karus (1839–42 ir 1857–60) didžioji dalis Prancūzijos kariuomenės ekspedicinio korpuso iš Vietnamo buvo pasiųsta į Kiniją; Pietų Vietname, Saigono priemiestyje, liko tik nedidelė 1000 žmonių įgula. 1861 01, pasibaigus karui Kinijoje, į Vietnamą buvo pasiųsta jungtinė Prancūzijos ir Ispanijos eskadra (70 karo laivų, apie 80 transporto laivų, 8000 kareivių, 500 pabūklų). Iki 1861 vasario mėnesio pabaigos interventai okupavo Saigono, 1861 04 – My Tho, 1861 12 – Bien Hoa, 1862 03 – Binh Longo provincijas. Vietnamiečiai, negalėdami atvirame mūšyje kovoti su prancūzais ir ispanais, pradėjo partizaninį karą; 1862 01–02 jie išvadavo didelę dalį My Tho provincijos. Tai privertė Prancūzijos ekspedicinio korpuso vadovybę atsisakyti savo svarbiausio tikslo (užimti visą Vietnamą) ir pradėti derybas. 1862 06 05 Saigone Prancūzija ir Ispanija su Vietnamu pasirašė taikos sutartį. Pagal ją, Vietnamas Prancūzijai perdavė 3 savo provincijas: Saigoną, My Tho ir Bien Hoa. Vietnamas įsipareigojo Prancūzijai ir Ispanijai sumokėti 4 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių kontribuciją. Be to, Vietnamas be Prancūzijos sutikimo pasižadėjo nepasirašyti su užsienio valstybe jokios sutarties, kurioje joms būtų daromos teritorinės nuolaidos. Prancūzų pirkliai gavo teisę laisvai prekiauti Mekongo upėje ir jos intakuose, Prancūzijos karo laivai – laisvai plaukioti Mekongo upe. Prancūzijos ir Ispanijos pavaldiniai gavo teisę laisvai prekiauti trijuose Vietnamo uostuose, prancūzų ir ispanų misionieriai – užsiimti religine propaganda visame Vietname. Dalis Pietų Vietnamo tapo Prancūzijos kolonija.
1883–84 karas užbaigė Vietnamo užkariavimą. 1883 08 Prancūzijos ekspedicinis korpusas (4000 žmonių) išsilaipino Šiaurės Vietname. 08 18–20 prie Huongo ir Huės upių jis užėmė kai kuriuos Vietnamo miestus, dengusius kelią į Huę. 1883 08 25 Vietnamo vyriausybė su Prancūzija pasirašė preliminarią taikos sutartį, kuri šalį pavertė Prancūzijos protektoratu. Tai sukėlė didelį vietnamiečių nepasitenkinimą, šalyje prasidėjo platus partizaninis judėjimas. Prancūzija į Vietnamą atsiuntė papildomus karo dalinius. 1883 12–1884 06 jos kariuomenė užėmė vienus svarbiausių Šiaurės Vietnamo pajūrio ir centrinio rajonų miestų. 1884 06 06 Huėje Prancūzija ir Vietnamas pasirašė sutartį dėl protektorato. Pagal ją, Vietnamas (išskyrus pietinę jo dalį, kurią Prancūzija užkariavo 1858–62 ir kuri jau buvo jos kolonija) pripažino Prancūzijos protektoratą. Prancūzija gavo teisę laikyti savo kariuomenę kai kuriuose Vietnamo miestuose. Įtvirtinimai palei Huės upę, dengę kelią į sostinę, turėjo būti nugriauti. Vietnamas tapo Prancūzijos kolonija ir protektoratu.